Item Content Class

Istorija clip image002
Tomek Kawiak „Parfumeris“.
 Tarptautinis perfumerijos muziejus, Grasas, pietų Prancūzija

AROMATERAPIJOS ISTORIJA

Senasis pasaulis

Antropologų teigimu, ankstyvoji aromaterapija prasidėjo nuo sakų ir aromatingų augalų deginimo laužuose. Tai buvo pirmieji istorijoje žinomi smilkalai. Palaipsniui kvapnūs augalai buvo pradėti naudoti drauge su gyvuliniais riebalais ir augaliniais aliejais — šiuo mišiniu tepdavo kūną gydymo tikslais, saugodami odą nuo parazitų bei kenksmingų aplinkos sąlygų, religinių ceremonijų metu bei tiesiog malonumui. 7000—4000 m.  p. m. e. (Neolito epochoje) aromatingų augalų maceratai alyvuogių ir sezamo aliejuose buvo naudojami kaip tepalai.

EGIPTAS

Ankstyviausia aromatų naudojimo forma senovės Egipte buvo smilkalai ir tepalai. Istorijos šaltiniai liudija, kad 4500 m. p. m. e. egiptiečiai gausiai naudojo kvapniuosius balzamus, pudras, actus,  aromatinguosius tepalus ir augalus šiems tikslams:

  • gydymui,
  • maistui konservuoti ir apsaugoti nuo gedimo,
  • religinėms ceremonijoms,
  • ritualams ir magijai,
  •  kosmetikai,
  • mirusiesiems balzamuoti.

Aromatų svarba Egipto civilizacijoje atsispindėjo ir šios šalies mitologijoje. Gausiame Egipto Dievų ir Deivių panteone buvo garbinamos dievybės, siejamos su aromatais ir parfumerija. Memfio apylinkėse augalų globėju ir aromatų dievu buvo laikomas dievas Nefertumas — dievo Ptacho ir deivės Šekmet sūnus, vaizduojamas kaip jaunas vaikinas su galvos apdangalu, puoštu baltu lotosu ir dviem plunksnomis. „Piramidžių tekstuose“ Nefertumas minimas kaip „lotosas, išaugęs iš saulės dievo Ra nosies“.

3000 m. p. m. e. kai egiptiečiai atrado raštą ir išmoko gaminti plytas, jie jau įsiveždavo didelius miros sakų kiekius iš Punto krašto. Sakoma, kad pirmieji miramedžiai buvo pasodinti priešais faraonės Chačepsutės šventyklą vakariniame Nilo krante Liuksore (senuosiuose Tėbuose).

Ankstyviausią prekybą aromatinėmis medžiagomis sudarė prieskoniai, sakai ir kvapnūs augalai, dažniausiai naudoti religiniams tikslams. Egiptą valdant faraonui Cheopsui, Didžiosios piramidės statytojui (2700 m.  p. m. e.), papirusuose išlikę įrašai rodo, kad buvo gausiai naudojami aromatingieji augalai, aliejai, kvepalai ir šventyklos smilkalai. Taip pat  aprašomi gydomieji tepalai, pagaminti iš kvapiųjų sakų. Egiptiečių parfumerijos menas iki šiol stulbina mokslininkus: po 3000 metų atidarius faraono Tutanchamono kapą Karalių slėnyje, archeologus „pasitiko“ bosvelijų aromatas — šis tepalas kalcito induose buvo skirtas  faraono pomirtiniam gyvenimui.

Egipto šventyklų ir kapaviečių freskose galima išvysti scenas, vaizduojančias šokėjas ir muzikantes, kurių galvas puošia kūgio forma suspausti smilkalai, pagaminti iš kvapiųjų nardų ir kitų aromatinių augalų, sumaišytų su gyvuliniais riebalais. Šventės metu tirpdamas toks tepalas imdavo tekėti merginų plaukais ir drabužiais, skleisdamas alpų, saldų aromatą, kuris tais laikais buvo privaloma prabangaus pasilinksminimo dalis.

Mumifikavimo ritualo metu specialiai paruoštas mirusiojo kūnas (išėmus vidaus organus, išskyrus širdį) buvo apvyniojamas lininiais tvarsčiais, įmirkytais kvapiųjų gvazdikėlių, cinamono, muskatų aliejais ir kvapniosiomis dervomis. Pirmieji pasaulio aromaterapeutai tikriausiai buvo žyniai, gydytojai, balzamuotojai.

Aromatiniais aliejais Egipte buvo kvėpinamos šventyklų sienos, dievų statulos. Keletą kartų per dieną dievų garbei buvo smilkomi brangūs smilkalai. Pavyzdžiui, saulės mieste Heliopolyje prieš dievų statulas iš ryto būdavo smilkomi sakai, vidurdienį mira, vakare „Kyphi“ — garsusis Egipto aromatas, reiškiantis „dievų pasveikinimą“ ir deginamas saulės dievo Ra garbei. Kyphi buvo naudojamas ir gydymo tikslais: jis padėdavo užmigti, sukeldavo sapnus, išvaduodavo nuo nerimo, panaikindavo liūdesį, gydė astmą, buvo naudojamas kaip priešnuodis. Į jo sudėtį įėjo ajerai, nardai, bosvelijos, mira, cinamonas, kiparisai bei pistacijų riešutų aliejus.

Egipto faraonai specialiai tam sukurtus aromatus naudojo meilės ritualų metu, kariaudami ir bendraudami su dievais. Dėl gausaus aromatų naudojimo senovės Egiptas laikomas aromaterapijos, parfumerijos ir kosmetologijos mokslų „lopšiu“.

Visame Afrikos žemyne žmonės „aprengdavo“ savo odą kvapniaisiais aliejais saugodamiesi saulės spindulių ir itin karšto, sauso oro. Ši praktika vėliau paplito Viduržemio jūros regione, kur atletai būdavo įtrinami  kvapniaisiais tepalais prieš varžybas.

GRAIKIJA

Senovės Egipto aromatų naudojimo tradicijas perėmė antikinė Graikija. Graikų kalba žodis „aromata“ reiškia smilkalus, kvepalus, prieskonius ir aromatines vaistažoles. Vienas iš labiausiai Graikijoje naudojamų aromatų vadinosi „Megaleion“, pavadintas jį sukūrusio parfumerio, vardu Megallus, garbei (pagrindinės jo sudėtinės dalys buvo mira, cinamonas ir aromatiniai sakai). Mišinys naudotas žaizdoms ir uždegimams gydyti.

Aromatus graikai naudojo bendraudami su dievais. Pavyzdžiui, pagrindinėje Apolono šventykloje Delfuose Pitijos — Delfų orakulo žynės — sėdėdavo smilkstančiuose lauro lapų dūmuose, sukeliančiuose transo būseną. Lauro dūmų aromatas padėdavo joms atsiverti Apolono pranašystėms, kurias užrašydavo ir interpretuodavo vyrai — Apolono žyniai.

Atėnams tapus Graikijos prekybos centru, šimtai parfumerių atidarė ten savo parduotuves, kuriose klestėjo prekyba aromatiniais augalais. Mairūnų, čiobrelių, šalavijų, anyžių, rožių, irisų maceratai (užpilai) alyvuogių, migdolų, ricinos ir sėmenų aliejuose buvo parduodami mažuose, kruopščiai dekoruotuose keraminiuose induose, panašiuose į iki šiol parduodamus Atėnuose.

Paradoksalu, kad graikų filosofas Sokratas pasisakė prieš laisvą kvepalų naudojimą, baimindamasis, kad tai gali sukelti grėsmę nusistovėjusiai visuomeninei santvarkai ir panaikinti skirtumą tarp vergų, kurie kvepėjo prakaitu, ir laisvų žmonių, kurie naudojo parfumeriją.

Didysis užkariautojas Aleksandras Makedonietis prisidėjo prie aromatinių augalų įvežimo į Europą: savo vaikystės draugui Teofrastui iš Atėnų jis siųsdavo augalus iš savo tolimų kelionių —  taip Atėnuose buvo įkurti botanikos sodai. Teofrastas traktate apie kvapus aprašė aromaterapijos pagrindus: kvapų maišymą, galiojimo laiką, vyno vartojimą su aromatais, daiktus, turinčius kvapą bei aromato poveikį protui ir kūnui. Ši Aleksandro pagarba aromatams atsirado po ilgų kelionių po Aziją: savo karinės kampanijos pradžioje po Isos mūšio, nugalėjęs persų karalių Darių, Aleksandras įėjo į jo palapinę ir paniekinamai išmetė karaliaus saugotą neįkainojamų tepalų ir kvepalų dėžę. Tačiau po kelerių metų, keliaudamas po Aziją, jis išmoko vertinti aromatus ir nusiuntė pasiuntinius į Jemeną ir Omaną, kad šie atrastų šaltinį arabiškų smilkalų, kuriais įtrindavo savo kūną ir nuolat degindavo šalia sosto.

Išsiplėtus prekybos keliams, Afrika, arabų kraštai ir Indija pradėjo tiekti į Europą aromatines žaliavas ir prieskonius (nardą, citrinžolę, imbierą). Finikiečių pirkliai prekiavo  kinišku kamparu, indišku cinamonu, pipirais ir santalmedžiu. Istoriniai šaltiniai teigia, kad 300 m. p. m. e. Viduržemio jūros pakrantės šalis pasiekė miros ir bosvelijų sakai, atvežti persų pirklių iš tolimojo Jemeno. Didėjant aromatinių medžiagų poreikiui, į Graikiją ir Romos imperiją buvo gabenami dideli kiekiai rožių, narcizų, kvapiojo vilkdagio šaknų, šafrano, ąžuolo samanų, cinamono, kardamono, pipirų, kvapniojo muskatmedžio, alijošių, įvairiausių vaistažolių ir sakų.

ROMOS IMPERIJA

Romėnai perėmė graikų pomėgį aromatams ir jį pavertė privaloma prabangaus gyvenimo dalimi. I a. į Romą buvo įvežama apie 2800 tonų bosvelijų ir 550 tonų miros per metus!

54 m. Romos imperatorius Neronas išleido didžiulę pinigų sumą (apie 300000 Lt) tik vienai puotai aromatizuoti. Drožinėtose valgomųjų dramblio kaulo lubose buvo paslėpti vamzdžiai, per kuriuos žemyn ant svečių buvo purškiama kvapnių vandenų migla  hidrolatas. O atsivėrus angoms lubose, svečiai buvo apipilami šviežiais rožių žiedlapiais. Neapsieita ir be staigmenų — sakoma, kad vienas svečias užduso tirštame rožių žiedlapių debesyje. Ir vyrai, ir moterys tiesiogine prasme maudėsi kvepaluose, padedami vergų, vadinamų „kosmetae“ (iš čia kildinama kosmetologo profesija).

Romėnai kūno priežiūrai naudojo trijų rūšių kvepalus: kietus tepalus, kvapnųjį aliejų ir  kvapiąsias pudras. Visa tai buvo perkama parduotuvėse, vadintose „unguentarii“. Romėnai vyrai kreipėsi į savo mylimąsias epitetais „mano mira“, o moterys savo meilužius vadino „mano cinamonas“.

Romėnų istorikas Plinijus mini 32 vaistus, pagamintus iš rožių, 21 iš lelijų, 17 iš žibuoklių ir 25 iš taškuotosios mėtos. Garsieji romėnų sukurti aromatiniai mišiniai dažnai būdavo universalūs: juos buvo galima naudoti kaip kvepalus ir kaip medikamentus.  Pavyzdžiui, kvepalai „susinon“ pasižymėjo šlapimą varančiu poveikiu ir buvo naudojami kaip vaistas, gydantis ginekologinius uždegiminius susirgimus; kvepalai „amarakinon“ buvo naudojami virškinimo sutrikimams ir hemorojui gydyti bei menstruacijoms skatinti; nardų tepalas buvo rekomenduojamas gydyti kosulį ir  laringitą.

HEBRAJŲ KULTŪRA

Išsivadavę iš nelaisvės Egipte ir Babilone, žydai su didžiule pagarba integravo šių šalių
aromatines tradicijas į savo kultūrą. Senajame hebrajų pasaulyje aromatai buvo naudojami šventykloms, altoriams, žvakėms aromatizuoti ir šventikų įšventinimo ceremonijose. Išėjimo knygoje (1200 m. p. m. e.) pateikiamas receptas šventojo aliejaus, duoto Mozei žyniams įšventinti (į jo sudėtį įėjo mira, cinamonas, ajerai, sumaišyti su alyvų aliejumi). Nors Mozė paskelbė žiaurias bausmes tiems, kas išdrįs šventus aliejus ir smilkalus naudoti pasaulietiniams tikslams, ne visi aromatai buvo taip ribojami religijos. Saliamono knygoje sakoma, kad „tepalas ir kvepalai pradžiugina širdį“. Aromatai minimi ir Saliamono „Giesmių giesmėje“ (mira, kamparas, nardai, kedrai, lelijos ir kt.).

Prekybos keliai, kuriais buvo gabenamos kvapniosios prekės, nusidriekė per Vidurinių Rytų teritoriją gerokai prieš 1700 m. p. m. e. Senajame Testamente aprašomi pirkliai — „izmaelitų (arabų) grupė iš Giledo, vykstanti į Egiptą ir gabenanti prieskonius, balzamą ir mirą“.

Kvapai minimi ir Naujajame Testamente. Bosvelijas ir mirą trys karaliai padovanojo kūdikiui Kristui kaip itin vertingą dovaną kartu su auksu. Viena žinomiausių evangelijos scenų aprašo, kaip Judas Iskariotas skundžia Mariją Magdalietę, nuplovusią Kristaus pėdas brangiuoju nardų aliejumi. Graikų kalba žodis „Christos“ reiškia „pateptasis“ (nuo graikiškojo „chriein“ — patepti).

VIDURIO RYTAI

Nors eterinių aliejų distiliacijos proceso atradėju laikomas Avicena (X a., žr. žemiau), kai kurie istoriniai faktai leidžia daryti prielaidą, kad ši technologija buvo atrasta daug anksčiau ir naudota alkoholiui bei eteriniams aliejams distiliuoti Egipte ir Vidurio Rytų šalyse. Pavyzdžiui, 1975 m. archeologinė ekspedicija Pakistane rado neįprastą molinį indą, sukurtą 3000 m. p. m. e., primenantį primityvų distiliavimo įrenginį. Panašus indas, datuojamas 2000 m. p. m. e., rastas ir Afganistane. Mesopotamijos dantiraščio lentelės (XIII—XII a. p. m. e.) aprašo turinčius spiralę kiaušinio pavidalo indus, kurių paskirtis nežinoma. Jie panašūs į indus, naudotus distiliacijai Arabų medicinoje.

Vidurio Rytų šalyse aromatiniai augalai gausiai naudoti religinių apeigų metu bei medicinoje. Pavyzdžiui, epas apie Gilgamešą pasakoja apie legendinį Ur šalies karalių Mesopotamijoje (šiuolaikinis Irakas), kuris degino „ntyw“ — kedro medienos ir miros smilkalus, norėdamas pamaloninti dievus ir deives. Lentelėje iš kaimyninio Babilono įrašytas importo užsakymas kedro medienai, mirai ir kiparisui, kitoje lentelėje pateikiamas kvapniųjų tepalų receptas, trečia pataria naudoti kiparisą gydymo tikslais.

TOLIMIEJI RYTAI

Eterinių aliejų distiliacija ir aromatingų augalų naudojimas plito ir Tolimuosiuose Rytuose. Kaip ir krikščionys gnostikai, kinai taoistai tikėjo, kad kvapniųjų augalų ekstraktas simbolizuoja augalo sielos išlaisvinimą. Kaip ir graikai, kinai turėjo tik vieną žodį („heang“), reiškiantį kvepalus, smilkalus ir aromatą. Buvo  skiriami šeši pagrindiniai Heang tipai pagal aromato sukeliamą nuotaiką: raminantis, atskiriantis, puošnus, gražus, rafinuotas ir kilnus.

Kinų aukštuomenė gausiai naudojo aromatines medžiagas Tang dinastijos metu (VII—XVII a.). Buvo kvėpinami kūnai, vonios, drabužiai, namai ir šventyklos. Kvepėjo rašalas, popierius ir kosmetika. Vėduoklių rėmai buvo drožiami iš kvapniojo santalmedžio. Didžiulės kvapnios Budos statulos buvo drožiamos iš kamparo medžio. Žiūrovai šokių ir kitų ceremonijų metu galėjo tikėtis būti apipilti kvapais. Kinija importavo jazminais prisotintą sezamo aliejų iš Indijos, Persijos rožių vandenį (šilko keliu), Indonezijos kvapniuosius gvazdikėlius, benzoinio stirako dervą, imbierą, kvapnųjį muskatmedį ir pačiulę iš Indijos.

Daugelis tekstų aromaterapijos tema išspausdinti Kinijoje: Geltonojo Imperatoriaus vidinės medicinos knygoje, parašytoje 2697 m. p. m. e., aiškinamas įvairių aromatinių vaistažolių naudojimas; Hsian Pu traktatas, parašytas Hung Chu (1100 m.), aprašo smilkalų gamybą; XVI a. pasirodė Pen Ts’ao „Materia Medica“, kur aprašyta 2000 vaistažolių, o atskira skiltis skirta 20-čiai eterinių aliejų.

Kinų medicinoje jazminai naudoti gyvybinėms jėgoms aktyvuoti, rožės — virškinimui gerinti, kepenims gydyti, kraujui valyti; ramunėlės šalino galvos skausmus, svaigulį ir peršalimą; imbieras naudotas kosuliui ir maliarijai gydyti.

Japonai smilkalų naudojimą pavertė meno šaka, nors šie Japonijoje pasirodė tik 500 m.  IV—VI a. kvapniosios pastos bei žolių milteliai, sumaišyti su slyvos minkštimu, jūros dumbliais, medžio anglimi ir druska, buvo presuojami į kūgio, spiralės ar raidžių formas ir deginami ant žarijų. Specialios mokyklos mokė (ir iki šiol tebemoko) „Kodo“ parfumerijos meno. Studentai mokėsi ceremoniškai naudoti aromatines medžiagas, atlikdavo istorinius šokius ir smilkalų deginimo ritualus. Japonai patobulino distiliacijos procesą, leidusį iš aromatingų augalų išgauti daugybę egzotiškų, Europoje nežinomų kvapų.

Kvepalai ir aromatai Japonijoje gausiai naudoti Nara— Kamakura laikotarpiu (710—1333 m.). Smilkalų deginimas buvo naudojamas laikui matuoti: linksmindamos turtingus klientus, geišos įvertindavo savo paslaugų kainą pagal tai, kiek smilkalų lazdelių buvo sunaudota vakarėlio metu. Specialus laikrodis, kuriame buvo deginamos smilkalų lazdelės, po tam tikro laiko keisdavo kvapus; sudegus smilkalams, iškrisdavo varinis kamuoliukas, sukeldamas triukšmą ir atkreipdamas dėmesį į praleistą laiką. Naudoti ir sudėtingesni laiko matavimo įrenginiai, krosnyje paskleidžiantys kvapnių dūmų debesį.

Mažos lakinės dėžutės su aromatinėmis medžiagomis vietinių dabitų buvo nešiojamos prisegtos ant kimono sagties ir skleisdavo aplink „šeimininką“ malonaus aromato aurą. Ši idėja paskatino šiuolaikinius parfumerius sukurti populiarius kvepalus „Opiumas“.

DISTILIAcijos ATRADIMAS

Pirmasis rašytinis distiliacijos aprašymas vakarų pasaulyje priskiriamas Aleksandrijoje gyvenusiai Marijai Prophetissimai ir aprašytas traktate „The Gold-Making of Cleopatra“ (I m. e. a.). Aparatas buvo naudojamas eteriniams aliejams distiliuoti ir alkoholiniams gėrimams gaminti. 

Oficialus distiliacijos proceso išradėjas — arabų gydytojas, alchemikas, astronomas, filosofas, matematikas ir poetas Avicena (Ibn Sina, gyvenęs 980—1037 m.), pirmasis išdistiliavęs rožių (Rosa centifolia) eterinį aliejų X a. Avicena parašė virš 100 knygų, kurių viena buvo skirta gydomosioms rožių ir iš jų pagaminto eterinio aliejaus savybėms. Savo darbe Avicena naudojo eterinius aliejus.

Kai kurie mokslininkai teigia, kad Avicena tik patobulino distiliacijos technologiją, kurią 100 metų kūrė ir su kuria eksperimentavo arabų alchemikai, ieškodami augalų „kvintesencijos“ ir radę ją eterinių aliejų pavidale. Arabų mokslininkas Yakub Al Kindi (803—870 m.) savo knygoje „Aromatų chemijos ir distiliacijos knyga“ aprašė daug eterinių aliejų. Gerber (Jabir Ibn Hayyan) veikale „Summa Perfectionis“ keliuose skyriuose aprašo distiliaciją.

Krikščionys gnostikai, kurių tikėjimas kilo iš Egipto filosofijos, itin vertino nardų eterinį aliejų. Norėdami išsilaisvinti iš materialiojo pasaulio aribojimų, jie naudojo eterinių aliejų — augalo sielos išlaisvinimo iš materialaus apvalkalo — simboliką.

ISLAMO ŠALYS

Islamo paplitimas išpopuliarino aromatų naudojimą. Sakoma, kad pats Mahometas (VI—VII a.) mylėjo vaikus, moteris ir aromatus labiau už viską pasaulyje. Jo mėgstamiausias kvapas buvo chna, tačiau populiariausiu augalu musulmonų kultūroje laikoma rožė. Rožių vandeniu buvo šlakstomos mečetės, kvėpinamos pirštinės, skaninamas šerbetas ir turkiški saldumynai. Garbingi svečiai buvo šlakstomi rožių vandeniu iš specialaus indo, vadinamo gulabdan. Maldos metu tikintieji naudojo rožinius, pagamintus iš arabiškos dervos ir rožių žiedlapių mišinio, kurie skleisdavo rožių aromatą.

XIII a. arabų gydytojas Al Samarqandi parašė medicinos traktatą, kuriame nagrinėjo aromaterapijos temas. Vienas tos knygos skyrius buvo skirtas aromatinėms vonioms, kitas — aromatiniams tepalams ir milteliams. Mairūno, čiobrelio, šluotinio kiečio, ramunėlės, pankolio, mėtos, juozažolės ir paprastojo krapo garai bei smilkalai buvo rekomenduojami sinusų ir ausų uždegimams gydyti. Tais laikais jau naudota karšta inhaliacija: vaistažolės buvo deginamos moliūge, jų garais kvėpuodavo pacientai. Aromatingųjų augalų nuoviru buvo šlakstomi karšti akmenys ir plytos pirtyse.

INDIJA

Indija, visuomet garsėjanti savo prieskoniais, vakarų pasauliui tiekė didžiulę kvapų įvairovę: vien jazmino buvo įvežama apie 17 rūšių. Musulmonų karalius Barbur, vienas iš Indijos Mogul karalių, pareiškė, kad „Indijos kvapai pralenkia visas pasaulio gėles“. Britai, o vėliau ir danai, Indijos rytuose XVIII a. galutinai ėmė kontroliuoti Indiją, pasinaudodami politine situacija — nesutarimais tarp musulmonų ir indų. Britai paskelbė daugybę išsamios informacijos apie aromatinius augalus ir vaistažoles daugiatomiame veikale, pavadintame „Indijos turtai“.

Indijos XII a. tekste „Someshvara“ aprašomas kasdieninis maudymosi ritualas, kuriame naudoti kvapnūs jazmino, koriandro, kardamono, baziliko, cinamono, agaro medienos, šafrano ir gvazdikėlių aliejai, sumaišyti su sezamo aliejumi.

Aromatai gausiai naudoti tantrinių ritualų metu, jų dalyviai buvo tepami aliejais: vyrai — santalmedžiu; moterys — ištisa kvapniųjų aliejų kolekcija įvairiose kūno vietose: jazminais ant rankų, pačiule ant kaklo ir skruostų, gintaro aromatu – ant krūtinės, nardu ant plaukų, muskusu ant pilvo, santalmedžiu ant šlaunų ir šafranu ant pėdų.

Religinių ceremonijų metu, bendraudamos su dievais moterys, vadinamos „dainyals“, laikė audeklus virš galvų, taip sulaikydamos Tibeto kedro dūmus, smilkomus aromatiniuose laužuose ir įvedančius jas į transo būseną. Aromatai Indijoje buvo naudojami ir juvelyrikoje: rankas puošiančiuose žieduose buvo mažos ertmės, pripildytos muskuso arba gintaro, skleidusio malonų aromatą. Indiškų šventyklų durys, išdrožtos iš santalmedžio, kviesdavo užeiti maldininkus ir atbaidydavo termitus.

VIDURAMŽIAI

Europoje viduramžių šviesulys buvo abatė iš Bingen, Šventoji Hildegarda (1098—1179 m.) — žolininkė, parašiusi keturis traktatus apie vaistažoles („Ligų priežastys ir gydymas“). Ji šlovino kvapiuosius augalus, ypač savo mėgstamą levandą (kai kurie šaltiniai teigia ją  išradus levandos vandenį). Europos vienuolės ir vienuoliai akylai saugojo „Karmelitų vandens“ receptą: jį sudarė melisa, vaistinė šventagaršvė ir kitos aromatingosios vaistažolės. Taip pat „Aqua Mirabilis“ — „stebuklingo vandens“, kuris buvo naudojamas atminčiai ir regėjimui sustiprinti, reumatiniams skausmams, drebuliui, melancholijai ir kraujotakos sutrikimams gydyti, paslaptį.

IX—XV a. Salerno medicinos mokykloje Italijoje buvo ruošiami medikai iš įvairių pasaulio šalių. Čia buvo atgaivintos gydymo meno žinios, išsaugotos ir patobulintos musulmonų po Aleksandrijos žlugimo. Mokyklos medicininis veikalas „Regimen Sanitatis Salernitanum“ daugelį amžių buvo pagrindinis informacijos šaltinis studentams. Pagal seną tradiciją mokyklą baigusius abiturientus papuošdavo lauro lapų — Apolono mėgstamo augalo — vainikais.

PREKYBA PRIESKONIAIS

XIII—XIV a. Italija monopolizavo kryžiuočių sukurtą Rytų prieskonių rinką. Gildijų nariai bakalėjininkai, prieskonininkai, vaistininkai, parfumeriai ir pirštininkai kontroliavo didžiulius importuojamų prieskonių kiekius, naudotus maistui, parfumerijai, gydymui ir miestų dezinfekcijai nuo maro ir kitų užkrečiamų ligų.

Didžiųjų pasaulio keliautojų ir atradėjų kelionių užduotis buvo atrasti pigių ir egzotiškų prieskonių šaltinius. Pavyzdžiui, Marko Polo kelionės į Kiniją tikslas buvo aplenkti musulmonų tarpininkavimą ir išvengti jų 300 procentų antkainio, įtikinant Rytus prekiauti tiesiogiai su Genuja.

Kristupas Kolumbas, atradęsNaująjį Pasaulį“, ketino padidinti Ispanijos įtaką prieskonių prekyboje, sutrumpindamas kelią į Rytus. Amerikos tabakas, koka lapai, vanilė, bulvės ir čili labai rūpėjo visam pasauliui. Savo kelionių metu Kolumbas ieškojo gvazdikėlių ir cinamono, bet niekuomet šių prieskonių nerado.

Portugalai galutinai nustatė maršrutą aplink Audrų ragą (vėliau pavadintą „Gerosios Vilties“ ragu). 1498 m. artėdami prie Indijos, Vasko de Gama jūreiviai šaukė „už Kristų ir prieskonius“. Indijos gvazdikėliai, imbieras, benzoinio stirako derva ir pipirai buvo vertinga prekė Europos rinkoje. Turtingoji Venecija įtikinėjo musulmonų pirklius kovoti su portugalais, kurie dabar kontroliavo prieskonių prekybą. Tačiau musulmonams nepavyko, ir aromatinių medžiagų rinka persikėlė iš Viduržemio jūros į Atlanto vandenyno regioną.

AMERIKA

Kolumbo prielaidos apie Ameriką buvo pagrįstos: vietiniai gyventojai turėjo tikrą kvapnų lobį: Peru ir Tolu balzamą, kadagį, Amerikos kedrą, cinamoną, vanilę. Kaip ir kiti čiabuviai, Amerikos gyventojai turėjo seną smilkalų deginimo ir  kvapniųjų tepalų naudojimo istoriją. Kaip įprastą gydymo būdą jie naudojo masažą su kvapniaisiais aliejais.

Actekai naudojo smilkalus taip pat ekstravagantiškai, kaip ir egiptiečiai. Jie gamino puošnius indus, kuriuose aromatingi augalai buvo deginami. Sužeisti kariai buvo masažuojami kvapniaisiais tepalais šiltose, prakaitavimui skirtose patalpose  „temazacalli“. Inkai darė masažą su valerijono bei kitų vaistažolių tepalais, patirštintais jūros dumbliais. Centrinėje Amerikoje Majai garino savo pacientus drėbto molio pirtyse.

Visame žemyne Šiaurės Amerikos indėnai smilkė sergančius žmones kietai surištų žolių ryšuliais arba supinta „saldžia žole“ (Hierochloe odorata), kvepiančia kaip vanilė. Virškinimo sutrikimai,  reumatas, galvos skausmai ir kitos ligos buvo gydomos aromatingų augalų dūmais arba užpilant stiprų žolių nuovirą ant karštų akmenų, sukeliant kvapnius garus. Echinacea (rausvažiedės ežiuolės) dūmais gydyti galvos skausmai; kartūs augalai naudoti virškinimo ligoms gydyti.

Italija ir Prancūzija

Net ir nustojusi kontroliuoti prekybą prieskoniais, Italija ilgą laiką liko Europos kosmetikos ir parfumerijos lydere. Venecijai tapus kosmopolitiniu miestu, ten pradėtos gaminti kvapnios pastos, pirštinės, kojinės, batai, apsiaustai, marškiniai ir net kvepiančios monetos.

Aplinkai aromatizuoti tuo metu buvo naudojami pomanderiai. Žodis „pomander“ kilo iš prancūziško žodžio „pomme d’ambre“ (kvapnus rutulys) — aromatinis mišinys, pagamintas iš ambros, prieskonių, vyno ir medaus, buvo laikomas nedidelėje dėžutėje, nešiojamoje prie diržo arba ant virvelės aplink kaklą. Sausi aromatiniai augalai buvo laikomi gražiuose porceliano induose, o botaniniai vandenys — Venecijos stiklo buteliukuose.

Italijos įtaka pasklido Prancūzijoje. Tai paskatino Katerinos de Mediči vedybos su Prancūzijos princu Henriku II. Drauge su nuotaka atkeliavo ir jos alchemikas (jis buvo ir nuodų gamintojas) — parfumeris, atidaręs parduotuvę Paryžiuje. Montpelliero ir Graso miestuose, kaip ir kaimyninėje Genujoje, buvo gaminamos eteriniais aliejais (neroliu, rože) arba gyvuliniais kvapais (ambra, civetu) iškvėpintos pirštinės ir odos gaminiai, madingi tarp elito. Ilgainiui prancūziškoji parfumerija nurungė itališkąją.

Italijos kvepalai veikė ir Angliją. Kvepiančių pirštinių pora taip patraukė karalienės Elžbietos dėmesį, kad ji užsakė iškvėpinti tuo pačiu kvapu savo odinį apsiaustą ir batus. XVI a. žmonės pudruodavo odą, plaukus ir drabužius kvapniosiomis pudromis, šlakstydavo veidus kvapniaisiais actais ir kvepiančiais vandenimis. Tie patys vandenys, kaip ir Romėnų laikais, buvo ir geriami.

Distiliuojamų augalų pagausėjo XVI a., atsirado daug knygų apie alchemiją ir distiliacijos meną. 1732 m. italas Giovanni Maria Farina perėmė savo dėdės verslą Kiolne ir pradėjo gaminti garsųjį „aqua mirabilis“ nerolio, bergamočių, levandos ir rozmarino mišinį, rektifikuotą vynuogių spirite, odekoloną (Eau de Cologne — „vanduo iš Kiolno“). Šiuo mišiniu šlakstydavo odą, naudojo jautrioms dantenoms ir virškinimo sutrikimams gydyti. Istorijos šaltiniai teigia, kad Napoleonas Bonapartas per dieną sunaudodavęs kelis jo buteliukus, tai dar labiau išpopuliarino šį skystį. 39 konkurentai bylinėjosi pusę amžiaus, spręsdami ginčą apie odekolono recepto paveldėjimo teisę. Kiti madingi tais laikais kvapai buvo rožė, žibuoklės ir pačiulė — tęsdamos Napoleono mylimosios Žozefinos pradėtą tradiciją, aukštuomenės damos šiais aromatais kvėpino tuo metu madingus indiškus šalius.

ŠIUOLAIKINĖ Aromaterapija

XIX a. du svarbūs įvykiai turėjo lemiamos reikšmės aromatų naudojimui Vakarų pasaulyje:
- 1867 m. Paryžiuje vykusioje tarptautinėje parodoje kvepalai ir muilai buvo eksponuoti atskirai nuo farmacijos skyriaus. Šią data galima pavadinti oficialiu „kosmetikos“ gimtadieniu;
- 1868 m. buvo sukurtas pirmasis sintetinis aromatas — kumarinas, kvepiantis kaip šviežiai nupjautas šienas. Dar po dvidešimties metų buvo pagaminti sintetiniai muskuso, vanilės ir žibuoklių aromatai. Tai buvo pirmieji dirbtiniai kvapai, netinkami medicininiam naudojimui. Dabar šį sąrašą sudaro tūkstančiai sintetinių kvapų.

Prancūzija tapo aromatinių medžiagų naudojimo lydere. Pradėjus naudoti sintetinius aromatus, kvepalų industrija atsiskyrė nuo medicinos. XIX a. Prancūzijoje atsirado šeimos gydytojai. Eteriniai ramunėlių, cinamono, pankolių, lauro, kadagių, rozmarinų, čiobrelių aliejai vartoti bendroje medicinos praktikoje. 1887 m. atlikti pirmieji laboratoriniai tyrimai, įrodę priešbakterines ir priešgrybelines daugelio eterinių aliejų (pvz., levandų, kadagių, santalmedžio, čiobrelių, cinamono, kedrų) savybes.

Terminą „aromaterapija“ pirmą kartą 1928 m. pavartojo prancūzų chemikas Rene-Maurice Gattefosse. Jo susidomėjimą gydomosiomis eterinių aliejų savybėmis paskatino sprogimas šeimos laboratorijoje 1910 m. Gattefosse smarkiai nudegė ranką ir atsitiktinai įmerkė ją į indą su levandos eteriniu aliejumi. Mokslininkas labai nustebo, kai ranka sugijo neįtikėtinai greitai ir nudegimo vietoje neliko randų. 1937 m. jis išleido savo knygą „Aromatherapie“ — pirmąjį taip pavadintą veikalą šia tema. Gattefosse naudojo eterinius aliejus kareivių žaizdoms ir traumoms gydyti Pirmojo pasaulinio karo metu. Jis paaiškino gydomąsias eterinių aliejų savybes, nurodė jų vartojimo metodus ir patekimo į organizmą mechanizmą. Gattefosse pasisakė už natūralią, holistinę aromaterapiją, kurioje turi būti vartojami „pilni“ eteriniai aliejai, o ne atskiros jų sudėtinės dalys. Šiam mokslininkui priklauso eterinių aliejų sinergijos apibrėžimas: „Visuma yra daugiau, nei ją sudarantys komponentai“.

Kaip šiuolaikinės aromaterapijos kūrėjus galima paminėti:

  • Albert Couvreur — 1939 m. parašęs knygą apie medicinines eterinių aliejų savybes;
  • A. R. Penfold — australų chemikas, aprašęs gydomąsias arbatmedžio eterinio aliejaus savybes;
  • Giovanni Gatti ir Renato Cayola — italų gydytojai, tyrinėję psichoterapinį eterinių aliejų poveikį žmogaus nervų sistemai;
  • Jean Valnet — prancūzų karo chirurgas, naudojęs eterinius aliejus kaip antiseptinį preparatą žaizdoms gydyti Antrojo pasaulinio karo metu. Vėliau, dirbdamas psichiatrinėje ligoninėje, Jean Valnet tyrė eterinių aliejų poveikį žmogaus psichikai. Savo ilgamečio darbo rezultatus jis išspausdino 1964 m. knygoje „Aromatherapie“;
  • Marguerite Maury — austrų kilmės biochemikė, holistinės aromaterapijos pradininkė, pirmoji pradėjusi naudoti eterinius aliejus kosmetologijoje;
  • Micheline Arcier, Pierre Franchomme, Eve Taylor, Robert Tisserand, Shirley Price, Patricia Davis, Valerie Worwood, Jan Kusmirek — šių pasiaukojančių mokslininkų pastangos pavertė aromaterapiją gydymo menu, padėjo iš naujo atrasti senovinę išmintį ir pritaikyti ją šiuolaikiniame pasaulyje.

Aromaterapija Lietuvoje

Gydymas vaistažolėmis ir  aromatingaisiais augalais nuo seno buvo taikomas liaudies medicinoje Baltijos šalyse. Ko gero, seniausia aromaterapijos forma Lietuvoje buvo fitolų (maceratų) naudojimas: augaliniu saulėgrąžų arba linų sėmenų aliejumi užpilti aromatiniai augalai (pvz., medetkos, jonažolės ir t.t.) buvo naudojami žaizdoms ir įvairiems negalavimams gydyti bei odos priežiūrai. Žmonės gėrė vaistažolių arbatas, iš gydomųjų augalų gamino užpilus ir tinktūras, tepalus ir kremus (dažniausiai su gyvuliniais riebalais ir bičių vašku). Dzūkijoje patalpoms dezinfekuoti sergant infekcinėmis ligomis degindavo kadagio šakeles, kadagio dūmais kaimuose „gindavosi“ nuo raganų, velnių ir kitų piktų dvasių.

Aromaterapija kaip šiuolaikinis mokslas Lietuvoje atsirado XX a. pabaigoje. Kauno botanikos sodo moksliniai bendradarbiai tyrinėjo vaistines aromatinių augalų savybes, išspausdino keletą vertingų publikacijų šia tema.

Aromakosmetologijos pradžia Lietuvoje galima laikyti 1994 m., kai į Kauną atvyko žymus chemikas ir aromaterapeutas iš Čekijos Respublikos Karlas Hadekas. Kaune buvo įkurtas pirmasis aromaterapijos ir kosmetologijos salonas, pradėjęs ruošti šios srities  specialistus (kosmetikus,  masažuotojus), įsteigęs savo filialus įvairiuose Lietuvos miestuose. Rima Balaišienė ir Audronė Stanevičienė — pirmosios ir didžiausią patirtį turinčios aromaterapinės kosmetologijos specialistės mūsų šalyje.

1996 m. Dalios Braziulytės kvietimu Kaune apsilankė aromaterapinio masažo specialistė Virve Viigand-Roster, pravedusi holistinės aromaterapijos seminarą ir pristačiusi aromaterapiniame pasaulyje itin gerbiamos kompanijos „The Fragrant Earth“ produktus. 1998 m. Glastonburyje, Anglijoje įvykęs Dalios Braziulytės susitikimas su garsiu britų parfumeriu ir šiuolaikinės aromaterapijos kūrėju Jan Kusmirek tapo kūrybiško bendradarbiavimo ir „aukštosios“ aromaterapijos Lietuvoje pradžia. 1999 m. Jan Kusmirek atvyko į Kauną ir pravedė seminarą „Įvadas į aromaterapiją“. 2000—2001 m. šis mokslininkas Baltijos šalių specialistams vedė mokymo kursą „Odos priežiūra ir parfumerijos menas“, „Slavų aromaterapinis masažas“. Tais pačiais metais kolegų iš Anglijos iniciatyva Glastonburyje buvo surengtas tarptautinis intensyvus aromaterapeutų rengimo kursas pagal Dinaminės Aromaterapijos Instituto (JAV) sukurtą programą, kuriame aromaterapijos mokslą ir meną dėste Vivian Lunny (Kanada), Favre Armstrong (Anglija), Colin Kingshott (Anglija), Jan Kusmirek (Anglija). 2000 m. tapo įsimintina data Lietuvos aromaterapijos istorijoje — tais metais Palangoje įvyko pirmoji Baltijos šalių aromaterapijos konferencija „Aroma‘2000 — ateities aromatas“ (daugiau informacijos apie šį renginį kviečiame skaityti straipsnyje „Aromaterapija: kvapų pasaulis — pasaulio kvapai“).

 Paskutinįjį dešimtmetį Lietuvos rinkoje nuolat atsiranda naujos firmos ir kompanijos, parduodančios vadinamąją „aromaterapinę“ produkciją. Didžioji dalis šių produktų skirta odos priežiūrai ir kosmetinėms procedūroms. Aromaterapijai ir ekologijai tapus „mada“ pasaulio mastu, „aromaterapija“ vadinami įvairiausi kvapnūs kosmetiniai preparatai ir higienos priemonės, kurių sudėtyje gausu sintetinių medžiagų. Todėl, perfrazuojant žinomą patarlę, galima teigti,  kad „ne visa yra aromaterapija, kas gardžiai kvepia“. Deja...

Naudota literatūra:

  • Battaglia, Salvatore. The Complete Guide to Aromaterapy. The Perfect Potion (Aust) Pty Ltd.
  • Braziulytė, Dalia. Aromatherapy and Oriental Medicine Home Study Assignments. The Institute of Traditional Herbal Medicine and Aromatherapy, 2000.
  • Braziulytė, Dalia. Aromaterapija Baltijos šalyse. „Aroma‘2000 — ateities aromatas“, 2000.
  • Keville, Kathi, Green, Mindy. Aromatherapy: A Complete Guide to the Healing Art. Crossing Press.
  • Shutes, Jade. The Chalice Foundation Course in Aromatherapy. Practitioner’s Training Programme. The Institute of Dynamic Aromatherapy, U.S., 2000.