Daiva Karpavičiūtė
„Būrėja“, 2012 m. balandis, Nr. 4 (114)

„Namai – mano šventovė“

Moteriai pastatyti namą – iššūkis. O statyti jį vyrų krašte, koks yra Egiptas, - tiesiog „misija neįmanoma“! Bet psichologė, pripažinta reiki, aurasomos ir kitų mįslingų menų meistrė Dalia Braziulytė sako jau galinti parodyti savo vilą Hurgadoje, kuri yra įkūnytas jos troškimas, turėti namus ne tik kaip tvirtovę kūnui, bet ir šventovę sielai.

Pavasarį lengviau patikėti, kad laimė yra įmanoma. Telieka sugalvoti, kaip ją prisikviesti į savo namus?..

Susierzinimo, nuovargio, įtampos vis greitesniu tempu šuoliuojančiame mūsų gyvenime tiek daug, kad namų tema tikrai  svarbi.

Persų kalbos žodis „pardis“ reiškia erdvę, aptvertą aukšta tvora, kurioje yra vandens šaltinis ir auga žalumynai. Ten įmanoma pasijusti laimingam. Tai patvirtina angliškasis  „paradise“(rojus). Iš tikrųjų kiekvienas žmogus savo sielai ieško tokio rojaus sodo. Ir tokia vieta galėtų būti mūsų namai. Juk kiekvienas mūsų esame savotiški keliautojai. Keliaudami per gyvenimą, neišvengiamai prieiname ir bevandenių dykumų. Tam, kad jas įveiktume, kad sunkumai ir išbandymai mūsų nesustabdytų, būtina turėti savą „rojaus sodą“, kur galėtum pailsėti, atgauti jėgas, ramybę ir keliauti toliau. Namai yra kur kas daugiau, nei vieta kur valgome ir miegame.     

Domitės įvairių kraštų ir kultūrų mitologija ir tradicijomis. Ar galėtumėte įvardyti dalykus, be kurių laimingi namai tiesiog neįmanomi?

Seniai žinoma, kad netinkamai įruoštuose namuose, net laimingiausia santuoka ilgainiui gali subyrėti, namiškiai imti sirgti, pinigai išdulkėti... Esama įvairių gudrybių panaikinti ar bent sušvelninti blogai įtakai, kurią miniatiūriniam namų pasauliui daro prasta kaimynystė arba netaisyklingos pastato erdvių formos. Tokiais atvejais gelbsti įvairūs šviestuvai, veidrodžiai ir veidrodėliai, užsklandos, varpeliai, „vėjo muzika“, akvariumai su žuvytėmis, augalai, apgalvotai parinkti meno kūriniai, spalvos ir kvapai. Tarkime, aurasomos aromatų galima įmaišyti į paskutinio sienų sluoksnio dažus. Kvapų dvelksmui pranykus, tereikė sausa kempine pavalyti sieną, kad aromatas vėl atgytų...

Žinoma, žmonės labai skirtingi, ir jų namai skirtingi. Tačiau absoliučiai visiems praverstų teisingai suprasti, kaip aš ją vadinu, - „šlamšto filosofiją“.

Senais, galbūt nesulūžusiais, bet tiesiog nenaudojamais daiktais užgriozti namai – tai spąstai. Senienos traukia atgal, priverčia užstrigti būtajame laike. Žmogus ir norėtų kažką savo gyvenime pakeisti, atsiverti pasauliui, įsileisti gaivių vėjų, bet kad durys per sukabintus ant sienos senus paltus neatsidaro! Įdomumo dėlei atkreipkite dėmesį: jei būste daug kas sukabinta ant sienų – lentynos, spintelės, drabužiai, virtuvėje – įvairūs indai ir net puodeliai, šeimininkas neabejotinai bus linkęs į depresiją.

Prastą padėtį pakeisti iš esmės neretai pakanka paprasčiausio dalyko – padaryti vietos skaidriai energijai tekėti, t.y. išnešti iš kambarių viską, kas nereikalinga. Tik paskui „stiprinti“ sritis, kurios atrodo per silpnos  – pavyzdžiui, pinigų kampe (žvelgiant nuo durų, tolimajame kairiajame) pastatyti akvariumą su auksine žuvele ar kitokiu magiškai turtą pritraukiančiu simboliu. Tik arbatinio ar kavinuko ten statyti negalima, antraip pinigai sparčiai „išgaruos“.   

Šlamštas laikomas rūsyje arba po lova, užgriozdžia pasąmonę ir trukdo žmogui pajausti savo giluminius resursus. Būtent ši netvarka gali dar labiau sustiprinti žmogų kamuojančias baimes, kompleksus.

Nereikalingi daiktai sugrūsti ant spintų, antresolių, sukrauti palėpėje, užblokuoja aukštesniąją sąmonę. Tokiu atveju, net jeigu žmogus atlieka įvairias dvasines praktikas, meldžiasi, medituoja, subtilioji energija negali patekti į jos namus, o tuo pačiu ir į jo sąmonę.

Nuo kurio kambario tą magišką apsitvarkymą derėtų pradėti?

Nuo neatmenamų laikų, nesvarbu kokiame krašte gyveno, žmogus intuityviai jautė poreikį parodyti pagarbą ugnies stichijai. Todėl neabejoju, kad tvarkytis visada reikia pradėti nuo virtuvės. Dar konkrečiau – nuo viryklės. Juk tai – šiuolaikinis namų aukuras, kur dega šventa ugnis. Ir todėl ši vieta turi būti švari.

O toliau jau prabyla kiekvieno mūsų individualumas. Jeigu jaučiate, kad pirmiausia reikia skubėti padoriai sutvarkyti svetainę, vadinasi, jūsų prigimtyje stiprus deivės Heros archetipas. Jis nulemia, kad jums svarbu pasirūpinti kitais – šeimos nariais, namus aplankančiais žmonėmis, sukurti jiems sąlygas jaustis jaukiai ir bendrauti. Tuo tarpu moteris, kurioje slepiasi Afroditė, geriausią namų erdvę paskirs miegamajam. Nuo jo pradės tvarkytis iš pagrindų. Jos nuomone, esant reikalui, svečiai galės ir ant grindų pasėdėti. Jei didžiausią dėmesį šeimininkai skiria virtuvei ir vaikų kambariui, namuose šeimininkauja Demetros archetipo valdoma moteris. Persefonė pirmiausiai pasitikrins, ar tikrai deramai sutvarkyta jos meditacijų ir kitų dvasinių praktikų vieta.

Jeigu negalite iškart apsispręsti, nuo ko pradėti didžiąją pertvarką, prisiminkite, kad gali būti be galo naudinga susitvarkyti nors vieną stalčių. Žinau istoriją, kai psichologei pavyko sulaikyti žmogų nuo savižudybės kaip tik tokiu patarimu: „Pažadėkite, kad dabar nieko lemtingo nespręsite. Tiesiog atidarysite vieną stalčių ir jį sutvarkysite. Paskui apie tai pasikalbėsime...“ Nemažai darbščių žmonių daro klaidą užsimodami iškart sutvarkyti viską. Suverčia vidury kambario, ką tik randa kertėse, palovėse, lentynose, tada džiaugsmingo palengvėjimo turėjęs suteikti apsišvarinimas namuose pavirsta paskutines jėgas atimančia kankyne.

Kai kurie mano, kad pavasarinę pertvarką namuose derėtų pradėti nuo vonios...

Jeigu vonios kambario tradicija mūsų krašte būtų kiek gilesnė, gal visi taip manytume. Bet dar mūsų senelių karta vertėsi be jos. O, pavyzdžiui, japonai, pasižymintys mokėjimu savo neigiamų emocijų neskleisti plačiai aplinkui, supranta, kokia svarbi vonia gali būti ne tik kūno, bet vidinei švarai.

Vonia – vandens viešpatija. O vandens stichija – tai jausmai, emocijos. Ši vieta gera  vidinei pusiausvyrai atgauti. Todėl šiame kambaryje turi pakakti šviesos ir oro. Ne mažiau svarbu -  švara ir estetika. Nevalia vonios paversti buities rakandų sandėliuku, joje neturi būti nieko, kas nesusiję su prausimusi: jokių buteliukų ir dėželių su pasibaigusio galiojimo šampūnais, kremais ir tepalais...

Jokiu būdu netinka tualeto ir vonios įrengti vienoje patalpoje. Ryte iš vonios turime išeiti žvalūs, o vakare pailsėję. Prausiantis po dušu, su vandeniu galima nuplukdyti per dieną prikibusius nešvarumus, nuovargį, neigiamas emocijas: tereikia sąmoningai sau tai priminti. O jeigu nusiprausę po dušu dar pagulėsite vonioje su kvapiais aliejais, druskomis ar gėlių žiedlapiais... Įsitikinsite, kad laimės pojūtį gali padovanoti visai paprasti dalykai.  

Beje, išjudinti emocijas padeda ir šaldytuvo tvarkymas irgi padeda išjudinti. Švarindami šaldytuvą turime progą iškrapštyti nepageidaujamus ledukus ir varveklius ir iš savo jausmų slėptuvės. Su šaldytuvo tvarkymu susijusi viena magiška turto pagausinimo galimybė - Išvalius šaldytuvą  apatinėje lentynoje galima padėti veidrodį... 

Kai jau apima šišas namus švarinti, ima atrodyti, kad reikėtų ne tik su šluoste pasidarbuoti, bet ir ką nors magiško padaryti...          

Mūsų namai, kaip ir visos mūsų išorinio gyvenimo apraiškos – drabužiai, kuriuos dėvime, mus supantys žmonės ir mums nutinkantys įvykiai yra mūsų vidinio pasaulio atspindys. Kiek tvarkos, šviesos, spalvų įsileidžiame į savo būstą, būtent tiek jos galime atrasti ir savyje.

Svarbu suvokti, kad mūsų namai - ne taškelis, izoliuotas nuo pasaulio. Viskas, kas juos pripildo, turi darniai įsilieti į visatos energijų harmoniją. Suderinti savo namus su aplinkos virpesiais ir pačiam  išeiti iš savo egocentrizmo žmogui gali padėti improvizuotas namų altorius, kitaip tariant, sąmoningai sakralizuota namų vieta. Tokiai ypatingai vietai nebūtina paskirti daug erdvės, pakanka  kampelio ant palangės ar rašomojo stalo, o gal ant gražios skepetos kambario kampe išdėliotų daiktų, simboliškai atstovaujančių visoms stichijoms. Tokią „gyvą namų širdį“ kurti pradedame uždegdami gyvą ugnį – tarkime, spiritinę lempelę ar didelę spalvotą žvakę. Taip simboliškai į savo pastogę pakviečiame Ugnies, aistros, kūrybinės minties stichiją. Oro stichiją pagarbinti paprasta pasmilkius smilkalą ar uždegus aromaterapinę lempą. Vandens stichijai tegul bus skirtas gražus indas, į kurį įpilta šaltinio arba jūros vandens, tinka ir šventintas vanduo. Pagarbą žemės stichijai išreiškia akmenėliai ir gėlės. Pažadinti, aktyvuoti šią ypatingą namų erdvę, pakviečiant visas gamtos stichijas galima tik tada, kai namai yra visiškai sutvarkyti. Tuo pačiu verta paprašyti, ko jūsų namams ir jų gyventojams labiausiai reikia – meilės, sveikatos, sielos ramybės ar kūrybinės jėgos...

Namai, kurių nepatingime „pamaitinti“ savo dėmesiu, padeda sėkmingai įgyvendinti mūsų tikslus ir svajones.   

Apie ką svajodama kūrėte vilą  „Šecherezada“?

„Šecherezadą“  stačiau ir įrengiau, kaip seminarų namą, sielos šventyklą, į kurią  žmonės užsuktų pailsėti nuo kasdienio gyvenimo rūpesčių, asociacijų, prisiliesti prie meditacijos ir meninės kūrybos pasaulio. „Šecherezadą‘  kūriau kaip erdvę tarp praeities ir dabarties, arabiško ir vakarietiško pasaulio, tarp išorės ir vidaus, erdvę, kur žmogus,  aplink save matydamas grožį ir harmoniją, jausdamasis saugus, gali pailsinti savo sielą ir ramiai įžengti į savo vidinį pasaulį padaryti tai, kas tuo metu jam būtų svarbu:  galbūt priimtų lemtingą sprendimą, išsigydytų savo sielograužas, pasitikrintų vertybes...  Vilos erdvėje pasistengiau sutalpinti viską, ką iki šiol žinau apie egiptiečių ir graikų mitologiją, spalvų ir kvapų terapiją, stichijų energijas... Nes ir Lietuvoje mano veikla yra susijusi su archetipine psichologija, pasaulio mitologija, spalvomis, aromatais, energijomis (www.deivespasaulis.lt).

Kas nesvajoja apie namus, kuriuos jo siela uždainuotų! Galima numanyti, kad būtent noras gyventi tobulai įrengtuose namuose ir paskatina žmones atiduoti juos į interjero dizainerių rankas...

Deja, ne kiekvienas, tegul net prašmatniai įruoštas būstas, gali būti tikrais namais. Patikėję savo gyvenamosios erdvės formavimą svetimiems (kad ir tikriems profesionalams), rizikuojame apsigyventi modernioje, tačiau visiškai svetimoje erdvėje. Netgi tuo atveju, kai dizaineris yra puikus psichologas ir geba perprasti užsakovo asmenybę, atsiriboti nuo savo pasaulėžiūros, skonio, prioritetų jis negali. Taigi interjerą dizaineris pirmiausia kuria „sau“, ir rezultatas būna daugiau ar mažiau vykusi jo kūrybinių ieškojimų išraiška, bet ne čia gyvenančių žmonių sielos prieglobstis. Ar aš per griežtai?..  Bet kitaip apie tuos „nekrofilinius“ interjerus, neva dabar labai madingus, ir negalima kalbėti! Juoda, pilka, ruda – pasirinktos kaip dominuojančios spalvos – tikras nesusipratimas!

Žinoma, galima jas vadinti subtiliai – kavos arba šokolado spalvos... Tam tikrais kritiniais momentais jos netgi gali būti naudingos, tarkime, kai žmogus išgyvena nuovargio, netikrumo, neapsisprendimo metą, kai vienas svarbiausių jo poreikių – jaustis saugiam, išlikti nepastebėtam, ištirpti minioje, susigerti į dirvą... Taip, tai - natūralios trąšos spalvos. Kodėl kažkam knieti padaryti jas esminiu mano kasdienybės tonu?

Lygiai taip pat namuose negalimas  visiškai baltas interjeras. Juk žmogus negali gerai jaustis šaldytuve ar operacinėje! Baltos apsuptis praverčia tada, kai reikia sau ką nors išsiaiškinti, išgryninti, bet ne nuolat.                

Geltonai baltas vilos „Šecherezada“ fasadas mėlyno dangaus fone nepalieka abejonių, kad nuoširdžiai pasikliaujate spalvos galia...

Geltonai balta žydrame fone – arkangelo Mykolo simbolika. Žmogaus valia nusilenkia dieviškajai valiai, ją priima. Jeigu žmogus nebūtų paliestas „egouždegimo“, gana lengvai įsisąmonintų savo vietą visatos energijų piramidėje. Mes galime būti ta jungtis, per kurią žemyn nusileidžia aukštosios energijos ir aukštyn pakyla žemesnės. Bet nedaugelis tai supranta. Antraip, kurdamas  savo namus žmogus pasistengtų, kad jie darniai įsilietų į aplinką, pritaptų joje. Viena iš dažnų klaidų: kai žmogus pradeda statyti namą arba imasi pertvarkyti seną statinį, kažkodėl įsivaizduoja, kad jis toje vietoje vienintelis šeimininkas. Bet taip nėra. Matomų ir nematomų šeimininkų ten būta ir iki jo. Todėl tam, kad jūsų pastogėje vyrautų jauki ramybė, pradėti reikėtų nuo pasisveikinimo su tomis jėgomis ir stichijomis, kurios ten jau įsikūrusios, kurios gali su jumis bendradarbiauti, o gali ir kenkti. Priklausys, didžiąja dalimi, nuo jūsų laikysenos. Kalbu ne apie kokias nors „abrakadabras“, o apie deramą pagarbą stichijoms ir visų rūšių energijoms.  

Kai tik apsigyvenau savo įrenginėjamoje viloje, iš pradžių naktimis negalėjau miegoti. Neįstengdavau atsikratyti įspūdžio, kad mane kažkas stebi. Kaip ir nėra kam: vieta nuošali, iš vienos sklypo pusės jūra, iš kitos - Arabijos dykuma... Kol suvokiau, kad tai vietinės dykumos dvaselės domisi įsibrovėle. Tereikėjo man pagarbiai su jomis pasisveikinti - uždegti žvakes, pasmilkyti smilkalus, sukalbėti maldas, ir nejaukumas dingo.

Taip „prisijaukinti“ įmanoma beveik kiekvieną erdvę. Netgi viešbučio kambarį, kur niekada negali žinoti, kokių minčių, jausmų, aistrų ir ligų apimtas žmogus buvo apsistojęs prieš jus. Reikia nuspręsti, kur bus jūsų „šviesos sala“ ir padėti ten pamėgtą nuotrauką, knygą, akmenėlį... Apeiti pasieniais vis paskambinant varpeliu ar suplojant delnais. Įsitikinsite, kad keičiantis kambario energetikai, net delnų pliaukšėjimo sukeltas garsas keičiasi.

Pastebėjau dar vieną įdomų dalyką: kol būnu išvykusi, viloje apsigyvena didžiosios dykumos skruzdės ir driežai. Bet vos tik grįžtu, per kelias valandas tie gyviai tarsi išgaruoja. Nuolatiniai „Šecherezados“ gyventojai yra du šuniukai, kuriuos priglaudžiau irgi atklydusius iš dykumos. Gyvūnai namuose – malonė. Jie geba sujudinti užsistovėjusias  energijas net ten, kur žmogus savo ranką retai kyšteli: žiūrėkite katė ir palubėje ant kokios spintos įsitaiso, šuo savo mažomis letenėlėmis aplink namus tikrą „apsaugos žiedą“ išmina. Beje, verta pastebėti, kurią vietą gyvūnai pamėgo: katės mėgsta gulėti negatyvios energijos linijų susikirtimo vietose, o šunys priešingai – išsirenka pačias palankiausias vieteles.    

Ne kiekvienas turi galimybę įsirengti namus taip, kaip galbūt norėtų...

Nustebtumėte, kiek daug, kuriant savo aplinką, nulemia visai ne turimų lėšų kiekis, o prigimtis. Pirmiausia kiekvieno žmogaus namai – atspindi jo psichikos archetipą. Genialusis šveicarų psichoanalitikas K. G. Jungas kadaise įvardijo du charakterio tipus – intravertų ir ekstravertų.

Galima skirstyti ir smulkiau, į keturis tipus. Vadinamojo jutiminio tipo žmogų atpažinsime iš lakoniško jo namų interjero (skandinaviško), kuriame vyrauja aiškios linijos, natūralios gamtos spalvos ir natūralios medžiagos, kiekviena detalė funkcionali, daug įvairių prietaisų ir visi jie veikiantys. Tokio žmogaus priešingybė – intuityvusis. Šio tipo žmogui svarbiausia - kad būtų gražu. Todėl savo artimiausioje aplinkoje jis mėgina suderinti daugybę gražių, dažnai  visiškai priešingos stilistikos daiktų, tarkime, gotiką su rokoko. Beje, šiuo metu tokia tendencija itin madinga Rusijos turtuolių interjeruose. Šio tipo šeimininkė, tik baigiant įrengti namus, gali staiga susivokti, kad nėra kur išsivirti valgyti. Tada lieps pastatyti nedidelę dujinę viryklę kur nors užkaboryje, kad užleidus prašmatnia masyvia užuolaida būtų nematyti. Intuityvieji gali dažnai keisti interjerą ir nelaikyti to nepatogumu. Yra įdomių žmonių, psichologų priskiriamų mąstytojo – mokslininko tipui. Tai tie žmonės, kurie gali pragyventi kambaryje dešimt metų ir neatkreipti dėmesio į tai, kokios spalvos to kambario sienų apmušalai. Beje, savo gali būti iki galo neįrengtuose namuose jie jaučiasi puikiai, nes jiems tikrai būtini namų apyvokos daiktai yra knygos ir kompiuteris. Šio tipo žmogus nuoširdžiai nustemba, kai kas nors jam pasako, kad būtų daug patogiau, jei tas knygas nuo taburetės jis perkeltų į ant sienos pritvirtintą lentynėlę. Tokiems namai – vieta, kur niekas netrukdo dirbti dirbti...  Dar kito tipo – jausminio tipo atstovams kone gyvybiškai svarbu namus įsirengti taip, kad visi aplinkiniai žavėtųsi ir aikčiotų. Tad jų interjerai visada atitinka naujausias mados tendencijas, įrengti skoningai, kokybiškai ir yra tarsi „negyvi“. Nes, kai namuose nėra svečių, vaikams draudžiama žaisti svetainėje, kad ko nesugadintų. Naminiai gyvūnai tokiuose namuose irgi nepageidaujami (tie plaukai, nagai, dantys!..) Svečias irgi netrunka susiprasti, jog turi elgtis apdairiai, kad, neduokdie, trupinio ant kilimo nenumestų, nes šeimininkės veido išraiška išduoda – ji tikrai nualps...

Taigi, jeigu šį pavasarį pasiryšite sukurti namus „iš naujo“, atminkite, kad jie bus ne jūsų piniginės, o pirmiausia jūsų vidaus atspindys.