Audronė Urbonaitė
„Lietuvos rytas“, 2012 m. kovo 17 d.

„Egipto žirgų gelbėjimui lietuvė vadovavo iš Kauno“

Per tris savaites Kauno gyventoja Dalia Braziulytė sugebėjo sukelti ant kojų pusšimtį lietuvių, kad būtų padedama iš bado krintantiems žirgams Egipte.

„Kreipiuosi į visus geranorius labai skubiu klausimu – reikia visų mūsų pagalbos iš bado krintantiems žirgams Hurgadoje, Egipte. Kiekviena valanda yra svarbi, gyvūnai labai išsekę, jie badauja jau apie keturis mėnesius.

Du žirgai krito iš bado prieš mėnesį, šiuo metu liko septyni suaugę ir vienas kumeliukas. Jie gali kristi kiekvieną akimirką”, – tokiais žodžiais internete į tautiečius Lietuvoje kreipėsi kaunietė D.Braziulytė.

Pasibaisėjo kančiomis

Žinią apie išsekusius žirgus Egipte, kuriuos likimo valiai paliko jų šeimininkas, D.Braziulytė perskaitė socialiniame tinkle „Facebook”, grupėje „Lietuviai Egipte”. Apie apleistus gyvūnus pranešė rusė Olga, dirbanti Hurgadoje.

Norėdama pajodinėti, ji nuėjo į vietos žirgyną, esantį turistinėje zonoje priešais viešbutį „La Perla”, ir išvydo pasibaisėtiną vaizdą.

Žirgų šeimininkas prieš keturis mėnesius paliko savo žemės sklypą su arklidėmis ir kitais pastatais. Dėl machinacijų perkant ir parduodant žemes jo ieško teisėsauga.

Sargas, prižiūrintis paliktą teritoriją, papasakojo, jog šeimininkas slapstosi ir gyvūnų nešeria.

„Ši situacija mane sukrėtė, nes iš patirties žinau, kaip atsainiai egiptiečiai elgiasi su kenčiančiais gyvūnais. Jie nepagailės nei šuns, nei žirgo, jeigu iš jo nėra naudos”, – „Lietuvos rytui” kalbėjo moteris.

Informacija pasitvirtino

D.Braziulytė dažnai lankosi šioje Afrikos šalyje, turi įsigijusi Hurgadoje vilą, kurią prižiūri vietiniai žmonės. Savo padėjėjo Egipte ji paprašė patikrinti informaciją. Netrukus moteris gavo išsekusių žirgų nuotraukas.

Nors nuotraukos darytos mobiliuoju telefonu, nekokybiškos, buvo akivaizdu, kokie ligoti yra gyvūnai.

„Mano bičiulis susiskambino su minėta mergina, nuvažiavo į arklides ir patvirtino, kad žirgai gali žūti kiekvieną akimirką”, – pasakojo kaunietė.

Netrukus internete lietuvė išplatino kreipimąsi, raginantį visus arti esančius žmones prisidėti prie žirgų gelbėjimo kaip kas gali – atvykti ir išvalyti gardus, pavedžioti gyvūnus, nupirkti vaistų arba pašaro.

Kaunietė taip pat kreipėsi į savo draugus Lietuvoje prašydama paaukoti po kelias dešimtis litų, kad pinigus būtų galima nusiųsti į Egiptą.

„Žirgai labai ligoti, jiems reikia veterinarijos gydytojo pagalbos. Išsekę ir išbadėję jie baidosi žmonių ir kandžiojasi. Pirmiausia reikėtų juos tiesiog reguliariai šerti.

Savanoriai pasiruošę žirgus pavedžioti ir išmaudyti.

Jau buvo suorganizuota talka ir išmėžtos arklidės. Tačiau reikia visko: pašaro, vaistų, pakratų”, – rašė D.Braziulytė.

Požiūris – negailestingas

Moteris priminė, jog Egipte nėra jokių labdaros ar gyvūnų teisėmis besirūpinančių organizacijų. Vietos gyventojų požiūris į gyvūnus labai žiaurus ir pragmatiškas – jie vertinami tik kaip pajamų šaltinis.

Tuo lietuvė ne sykį įsitikino gyvendama Egipte. Nusenusius ar valkataujančius šunis vietiniai be gailesčio uždaužo pagaliais.

„Žinau, kai kas iš jūsų pasakysite, kad visų gyvūnų išgelbėti negalima. Sutinku, bet šiems aštuoniems žirgams mes tikrai galime padėti.

Kreipiuosi į visus neabejingus žmones: neapsiribokime plepalais ir demagogija apie meilę gamtai ir pasauliui, užmirškime tuščiažodžiavimą apie žiaurius ir neatsakingus egiptiečius. Geriau pagalvokime, kaip galime pakeisti situaciją patys”, – rašė D.Braziulytė.

Moteris nurodė Ragabo El Azabo telefoną Hurgadoje, į kurį galima kreiptis norint prisidėti praktiškai – nupirkti pašaro ir medikamentų.

Priminė priglobtus šunis

Lietuvė papasakojo, kaip prieš keletą metų iš Egipto į Kauną parsivežė kalaitę Kapučiną, kuri tikrai būtų žuvusi palikta likimo valiai.

„Šį rudenį į savo namus Hurgadoje paėmiau du laukinius šuniukus. Būdama Egipte, visuomet šeriu visą būrį laukinių dykumos šunų, ne vienam jų suradome šeimininkus.

Todėl apeliuoju į jūsų širdies dosnumą – padarykime visi kartu tai, ką tikrai galime, padėkime šiems žirgams.

Esu tikra, kad laikui bėgant atsiras ir daugiau žmonių iš kitų šalių, neabejingų jų likimui. Žinau, kad ši žinia bus paskelbta per vietinį El Gounos radiją”, – kasdien rašė D.Braziulytė interneto svetainėje „Lietuviai Egipte”.

Aukojo draugai ir pažįstami

Per porą dienų į lietuvės pagalbos šauksmą atsiliepė 42 žmonės.

„Surinkome 4670 litų (10 871 Egipto svarą). Iš jų atskaičiavus banko mokestį už pinigų išgryninimą žirgams liko apie 10 653,58 Egipto svaro (lito ir svaro santykis svyruoja kasdien).

3000 Egipto svarų iš surinktų lėšų buvo išleista veterinarijos gydytojui ir visiems būtiniems medikamentams.

Beje, gydytojas Markus, senas mano pažįstamas (padėjęs pargabenti Kapučiną į Lietuvą ir prižiūrintis mano šuniukus Hurgadoje), mums padarė nemažą nuolaidą.

Už šiuos pinigus buvo nupirkta pirmosios pagalbos vaistų.

Veterinarijos gydytojas lankys žirgus keturias dienas iš eilės, suleis kursą injekcijų, prižiūrės virškinimą (po ilgo badavimo labai svarbu, kad žirgų žarnynas imtų normaliai funkcionuoti).

Vienas žirgas turi akies uždegimą, tačiau tai pagydoma, jau nupirkta tepalo.

Pasak Markaus, žirgų gyvybei pavojus negresia. Po gydymo jie turėtų greitai imti taisytis. 

Viena kumelė, kuri nuolat linguodavo galva ir visiškai neprisileido žmonių, gavusi pašaro ir vaistų jau elgiasi ramiai ir net leidosi paglostoma.

O dabar laikykitės! Veterinarijos gydytojas pranešė, kad iš septynių žirgų šešios yra kumelės, vienas – eržilas. Ir visos šešios kumelingos! Taigi gelbėjame ne septynis, o trylika žirgų!

Viena kritusių kumelių taip pat buvo kumelinga ir žuvo dėl pašaro trūkumo bei kraujo užkrėtimo.

Įsivaizduojate, koks stresas buvo šioms kumelėms nešioti vaisių ir badauti iki išsekimo”, – tokias ataskaitas skelbė kaunietė.

Slavės rūpinosi, lietuvės keikė

Tačiau apie pagalbą gyvūnams nuolat pranešinėjusi D.Braziulytė sulaukė itin bjaurios Egipte esančių tautiečių reakcijos.

Anot kaunietės, žirgus nuolat lanko tik savanorės rusės.

„Neduodu ramybės Hurgadoje gyvenantiems lietuviams, bendraujantiems svetainėje „Lietuviai Egipte”. Bet sulaukiau ypatingo jų dėmesio – buvau išdėta į šuns dienas už ramybės drumstimą ir pakartotinius prašymus padėti.

Lietuvės priminė man beglobius vaikus, badaujančius žmones Somalyje, netinkamai laikomus kupranugarius ir kitas pasaulio nelaimes ir klausė, kodėl nesiimu gelbėti šių būtybių.

Mano nuomone, tai labai liūdna – jauni žmonės, daugiausia už arabų ištekėjusios moterys, gyvenančios keli kilometrai nuo žirgyno, leidžia laiką tuštiems plepalams prie kompiuterio ir neranda galimybės nupirkti žirgams morkų ar pavedžioti po aptvarą.

O su Egiptu niekaip nesusiję žmonės randa laiko, noro ir galimybių padėti gyvūnams, esantiems už 4000 kilometrų. Bet bala jų nematė: šunys loja, o karavanas eina”, – dėstė žirgų gelbėtoja.

Tačiau kaunietė priminė, kad tos ją dabar keikiančios lietuvės gali atsibosti arabams vyrams ir tuomet moterims, ko gero, reikės kreiptis į Lietuvą pagalbos atgaunant vaikus. Bet tada dalis žmonių taip pat abejingai reaguos į jų šauksmą.

Įtaria arabišką „šakar-makar”

D.Braziulytė nuolat sekė, kas vyksta žirgyne Egipte, ir žirgų gelbėjimo eigą pranešinėjo į akciją įsitraukusiems žmonėms.

Lietuvė kasdien rašė dienoraštį-ataskaitą su smulkiausiomis detalėmis, kad kuo daugiau žmonių galėtų patikrinti, ar nėra sukčiaujama.

„Pasakysiu, kas mane labai nuliūdino ir sukėlė nerimo: interneto svetainėse pasirodė keletas filmukų ir fotoreportažų apie žirgų gelbėjimo operaciją. Pasižiūrėjusi apsidžiaugiau: pasirodė informacija, kad žirgai perkelti į gyvūnų reabilitacijos centrą.

Paklausiau rekvizitų, kur galėtume pervesti surinktas lėšas, skirtas tolesnei žirgų reabilitacijai. Rekvizitus gavau labai greitai, apie pinigų pervedimą organizacijos atstovai jau teiravosi.

Tačiau realybė tokia, kad niekas niekur tų žirgų neperkėlė ir nieko dėl jų nepadarė.

Gavau juokingą atsakymą, kad centro vadovas pavedė savo veterinarams apžiūrėti žirgus, bet jie kažkaip nesusitarė tarpusavyje, todėl neapsilankė.

Rehab svetainėje įdėtos mūsų globojamų žirgų fotografijos. Jos pateiktos taip, tarsi gyvūnai jau yra prieglaudoje.

Imu baimintis, kad tai įprastas arabiškas „šakar-makar”.

Mano pagalbininkai apklausė sargus. Jie patvirtino, kad organizacijos atstovai kelis kartus lankėsi arklidėse, pakalbėjo prieš kamerą ir išnyko.

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad gyvūnų kančia kam nors gali būti lengvo pasipelnymo šaltinis”, – pasakojo D.Braziulytė.

Padėtis – jau linksmesnė

Lietuvė kitą savaitę ketina vykti į savo namus Egipte ir dar nepanaudotą paramą perduos žirgų prižiūrėtojams. Gyvūnų gelbėjimo akcijoje dalyvauja daugiau kaip pusšimtis žmonių, daugiausia kaunietės draugai ir pažįstami.

„Dabar situacija gerokai linksmesnė. Įvairių tautybių savanoriai kasdien šeria žirgus.

Šeimininkas iki šiol neatsirado, bet neabejoju, kad prisistatys, kai žirgų šeriai ims blizgėti.

O tie, kurie prisidėjo prie žirgų gelbėjimo ne šnekomis, o realia pagalba, tos patirties niekada neužmirš”, – vakar „Lietuvos rytui” sakė D.Braziulytė.