Audronė Urbonaitė
„Mes – Moterys!“, 2008 m. sausis, Nr. 1

 

 

Ištekėjusi už Egipto, arba 1000 ir 1 naktis

Kai moterys teka už svetimšalių, ypač iš egzotiškų šalių, pirmiausia kyla įtaroka mintis, kad jos nesuvokia, kuo rizikuoja: neįvertino kultūrų skirtumo, nesusipažino su šalies įstatymais ir nenumatė, kas nutiks su jomis pačiomis ir būsimais vaikais, jei svetimoje aplinkoje prisitaikyti nepavyks.

Tačiau kai sužinojau, jog už egiptiečio ištekėjo mano gera pažįstama psichologė Dalia Braziulytė, išsilavinusi ir protinga moteris, pirmiausia pamaniau, kad tas vyras turi būti stebuklas: proto bokštas ir subtilumo įsikūnijimas. Antraip – pasaulis išėjo iš proto.

Dalia yra reiki ir karuna reiki (senojo Japonijos gydymo meno) meistrė, giluminio nardymo profesionalė, pelniusi „Master Scuba Diver“ laipsnį. Po studijų Vilniaus universitete D.Braziulytė psichologijos žinias gilino Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Skandinavijoje, Japonijoje. Savo pacientams ir kolegoms ji veda seminarų ciklus apie gydymą spalvomis – aurasoma terapiją, yra pagarsėjusi kaip itin tvirto charakterio moteris.

Bet Dalia serga reta ir sunkia kaulų liga – autoimunine agresija, kai organizmas nepasisavina kalcio. Tačiau moteris vairuoja automobilį, nardo, keliauja. Išvesti ją iš pusiausvyros – beveik neįmanomas dalykas.

– Dalia, kaip sureagavo draugai, kai sužinojo, kad tapote egiptiečio žmona?

– Moterys sveikino ir džiūgavo sakydamos, kad gyvensiu saulėtame krašte, o vyras apie mane šokinės. Draugai vyrai visi kaip vienas susiimdavo už galvos: „Ką tu padarei? Kaip toks dalykas tau galėjo šauti į galvą?“

– Iš tiesų, kaip toks dalykas jums galėjo šauti į galvą?

– Egiptiečių vyrų turistėms skirti komplimentai manęs tikrai nepaveikė. Turistų zona – Hurgada, Šarm el Šeichas ir tikrasis Egiptas labai skiriasi. Tikrajame nėra dirbtinių šypsenų: jis santūrus.

Kai prieš trejus metus susipažinau su būsimuoju savo vyru Atefu, jau puikiai žinojau vietinių psichologiją. Buvau išbandžiusi kelionę Nilu, pabuvusi Kaire ir supratusi, kad ši šalis mane įkvepia.

Ji mane sužavėjo ir pavergė. Supratau, kad grįšiu į Egiptą daug kartų. Nors turiu negalią, savarankiškai atskridau į sudėtingą giluminio nardymo safarį Raudonojoje jūroje.

Prieš išvykdama į šalies gilumą, turėjau vieną parą praleisti Hurgadoje ir sumaniau čia pat pasitreniruoti. Prieš sudėtingą nardymą norėjau padaryti apšilimą. Stovėjau gatvėje ir telefonu nesėkmingai bandžiau susitarti su kokia nors firmele, kuri galėtų organizuoti nardymą. Čia mane ir pastebėjo Atefas.

– Ką jis vėliau jums pasakojo apie pirmąjį savo įspūdį?

– Pirmiausia pamanė, kad esu arabė. Stovėjau apsirengusi balto lino kostiumu. Buvau gerokai įpykusi dėl vietinių nerangumo, todėl energingai telefonu daviau komandas. Kai Atefas priėjo arčiau, išgirdo, kad kalbu angliškai.

– Ir išsyk pasisiūlė padėti?

– Aišku, kad taip.

– O kokį įspūdį jis jums paliko?

– Labiausiai sužavėjęs dalykas – puikus humoro jausmas. Jis moka prajuokinti nebanaliai, tiksliai įvertindamas pašnekovo psichologinę būseną. Atefas suorganizavo taksi, kuris turėjo nuvežti mane į nardymo klubą. Važiavome ilgokai, per kažkokias dykvietes. Jis atsisuko į mane ir staiga pasakė: „Jūs teisi: nuvešiu į dykumą, apvogsiu ir užmušiu. Kišenėje kaip tik turiu didelį peilį“.

Gėda pasakyti, bet panaši mintis ir buvo šmėstelėjusi. Akimirksniu ėmiau kvatotis: jis ne tik puikiai suvokė mano nuotaiką, bet ir be vargo ją pataisė.

Man darė įspūdį Atefo sugebėjimas įvertinti kitų žmonių charakterį. Mes nuolat juokais ginčijamės, kuris iš mūsų geresnis psichologas. Atefas yra intuityvus žmogus, greitai perprantantis ir jaučiantis kitus. Jis nesunkiai nustato gatvės praeivio tautybę ir žmogaus archetipą, gali vos pažvelgęs pasakyti, kaip žmogus jaučiasi ir kuo gyvena.

Kai esame kartu, įsijungia kažkokia ypatinga energija, tampame nepažeidžiami ir stiprūs. Pastebėjome, kad traukte pritraukiame tuos, kuriems reikia pagalbos.

– Koks buvo jūsų santykis su Atefu, kai su juo susipažinote?

– Realistinis ir praktinis. Žiūrėjau į jį kaip į smagų bendrakeleivį, padedantį realizuoti itin drąsius mano kelionių planus, – juk troškau pažinti būtent slėpiningąjį, o ne turistų nutryptą Egiptą. Keliaudama po šalį Atefo asmenyje turėjau vairuotoją, asmens sargybinį ir gidą.

Jo dėka man atsiverdavo visos uždarytos Egipto durys, net pačios slapčiausios. Jo dėka Egiptą pažįstu geriau nei Lietuvą. Daugybę kartų skersai išilgai ištyrinėjome visą šalį, esame buvę piramidėse ir vietovėse, kurioms aplankyti reikalingas specialus Egipto vyriausybės leidimas. Dabar kartu organizuojame netradicines keliones draugams.

– Kada supratote, kad Atefas jūsų atžvilgiu puoselėja kitokių jausmų?

– Tai atsitiko tada, kai jis pirmą kartą pakvietė aplankyti jo šeimą. Vietiniai nelengvai įsileidžia į savo uždarą pasaulį pašalinius, juo labiau užsieniečius. Tai, kad jis mane pakvietė, buvo svarbus mūsų santykių įvertinimas. Jis bylojo, kad reiškiu jam daugiau, nei galimybė pakeliauti su užsieniete.

– Kaip gyvena Atefo šeima?

– Jie įsikūrę nuostabioje vietoje. Atefas gimęs šventyklų mieste Luksore. Jo namai – vakariniame Nilo krante, prieš faraonės Hačepsutos šventyklą. Mano statusas buvo keistas. Egipte nėra priimta draugauti skirtingos lyties asmenims – tokių draugysčių tenykštė visuomenė nepripažįsta. Tačiau aš buvau priimta nepaprastai vaišingai ir maloniai.

Pirmąsyk pas juos lankiausi per ramadaną, kai laikomasi griežto pasninko ir pirmą kartą valgoma penktą valandą vakaro. Visa šeima buvo apsirengusi geriausiais drabužiais. Kilimais iškloto kambario viduryje statomas stalelis su maistu. Pagal hierarchiją pirmiausia pavalgo tėvas, paskui motina, vyresnieji vaikai, tada jauniausieji.

Dėl manęs šitą hierarchiją šeima pažeidė. Atefo mama dėjo man į lėkštę skaniausius kąsnelius. Specialiai man buvo paruoštas chamamas – patiekalas iš keptų balandžių mėsos. Atefo šeima balandžius augina pati. Pamaniau, kad lietuviams derėtų tolerancijos ir dvasios aristokratiškumo pasimokyti iš egiptiečių. Jie elgėsi be galo pagarbiai ir dėmesingai.

– O ką iš tikrųjų jo tėvai manė? Juk jie turėjo nujausti, kad Atefas ne šiaip sau pasikvietė jus į šeimos namus.

– Atefas yra vyriausias iš brolių, o tai reiškia, kad po tėvo jis yra svarbiausias asmuo, šeimos išlaikytojas. Jeigu jis taip nusprendė, niekam net į galvą nešautų jo sprendimui nepritarti.

Iš viso šeimoje yra septyni vaikai: penkios seserys ir du broliai. Dar dvi seserys mirė vaikystėje: viena nuo skorpiono įkandimo, kita – dėl gydytojų ir vaistų trūkumo tuomečiame Egipte. Ištekėjusios seserys gyvena gretimuose kaimuose, brolis mokosi turizmo institute.

Atefo mama – labai judri ir grakšti mažutė moteris, lengvai kaip mergaitė atsisėdanti lotoso poza. Tėvas – orus, gražių bruožų. Krito į akis, kad Egipte vaikai žino savo vietą. Jie yra mylimi ir šeimose jaučiasi saugūs, tačiau privalo laikytis tam tikrų taisyklių. Prie stalo jie eina tada, kai pavalgo vyresnieji, net patys mažiausi nesiožiuoja, su suaugusiaisiais nesiginčija.

Kaip specialistė domėjausi ir sužinojau, kad Egipte vaikai ir paaugliai neserga neurozėmis ir depresijomis kaip europiečiai, kuriems viskas leidžiama. Visi Atefo šeimos nariai man pasirodė labai mieli ir nuoširdūs žmonės. Jo motina, norėdama išreikšti draugiškumą, skambina man, kai būnu Egipte, nors mudvi ir negalime susikalbėti.

Atefas savo ruožtu skambina mano mamai, siunčia jai dovanas. Dabar jo mama augina man žąsį, kad galėtų karališkai pavaišinti, kai kitąkart aplankysiu. Kaip ir visos mamos, ji reiškia savo meilę per skanų maistą.

– Galėčiau suprasti Atefą: Egipte tikriausiai prestižiška vesti europietę, tikintis, kad ji bus turtinga. Tačiau kokie buvo jūsų motyvai tekėti?

– Instinkto žūtbūt ištekėti niekada neturėjau. Vengiau šio žingsnio tol, kol galėjau. Tačiau kažkuriuo metu supratau, kad tai, kas vyksta tarp mūsų, tampa man didele vertybe. Kadangi vis daugiau laiko praleidžiu Egipte, nusprendėme kurti bendrus namus ir gyvenimą. Atėjo natūralus momentas įteisinti mūsų santykius ir prisiimti atsakomybę už buvimą kartu.

Viską nulėmė laiku Atefo paduota stiklinė arbatos mums sėdint ant uolos Baltojoje dykumoje. Tada, stebint saulėlydį bekraščiuose smėlynuose po žydru Afrikos dangumi, priėmiau jo pasiūlymą, jau 101-ąjį, tuoktis.

Tiesiog jaučiausi su juo saugi, laiminga, esanti tinkamoje vietoje tinkamu laiku su tinkamu žmogumi. Nusprendžiau neatstumti tokios prabangios likimo dovanos. Kadangi pati esu netradicinis žmogus, tai ir santuoka – netradicinė.

Atefas – labai originalus ir kūrybingas žmogus. Įsivaizduokite musulmoną, dalyvaujantį šamaniškuose ritualuose, besidomintį meditacija, spalvų ir kvapų terapija, reiki. Manau, kad jis – didžiausia brangenybė, kurią radau smėlio užpustytame Egipte.

Mane žavi jo smalsumas ir atvirumas gyvenimui, sugebėjimas džiaugtis paprastais dalykais, tolerancija, diplomatinis talentas, sugebėjimas rasti išeitį iš kebliausių situacijų. Ir atsakomybė už savo moterį: būdama kartu žinau, kad šalia – tikras vyras, visose situacijose rasiantis sprendimą.

Galiu pasitikėti Atefu kaip pati savimi. Tai draugas, patikrintas „žvalgyboje“. Abu esame nepasotinami nuotykių ieškotojai, mėgstame keliones ir greitą gyvenimo tempą, esame ištvermingi – galime atsikelti vidury nakties, kai nesimiega, ir leistis į kelių tūkstančių kilometrų kelionę po Egipto dykumas, ieškodami šventyklų, nepažymėtų žemėlapiuose.

Keliaudami Egipte po dykumas, braudamiesi į sunkiai pasiekiamas vietas, esame patyrę visokiausių situacijų, kartais ir pavojingų, ir keistų, tačiau visuomet – nepamirštamų. Egiptas – užmaskuota ir klastinga šalis. Ten viskas ne taip, kaip pasirodo iš pirmo žvilgsnio.

Po daugelio kelionių į tą šalį visiems tvirtinu, kad šis kraštas atsiveria ne kiekvienam, jis skirtas ne silpnų nervų žmonėms. Egipte žmones užtvindo emocijų protrūkis. Tai šalis, atverianti pasąmonę. Mačiau ne vieną racionalų europietį, kuris Egipte imdavo sriūbauti.

Į tą kraštą nuvykę žmonės arba iš sykio jį pamilsta, arba ima nekęsti. Tai šalis skaistykla. Ne kiekvienas yra pasirengęs susitikti pats su savimi, todėl daugelis nesuvokia, kas su jais vyksta. Sudėtingomis situacijomis Atefas pasielgdavo taip rūpestingai, jog pamanydavau, kad šitaip mane supranta tik mano mama.

– Galite pateikti pavyzdį?

– Atefas mane nuvežė į Medinet Habu šventyklą vakariniame Nilo krante ir įvedė į slaptus maldos kambarius, kurių turistams apžiūrinėti neleidžiama. Man užkliuvo koja. Kritau visu ūgiu prie altoriaus, spėjusi pagalvoti, ar nesubyrėsiu į gabaliukus.

Verta buvo susižeisti, kad įsitikintum, kaip tavimi rūpinamasi! Atefas žaibiškai nugabeno mane pas tėvus, buvo surastas gydytojas ir vaistininkas. Iš streso Atefui virpėjo pasmakrė, bet jis tobulai ir tiksliai atliko viską, ko reikia.

Kitą sykį keliaudami po dykumą sutikome vokiečių grupę ir kartu dalyvavome šamaniškame rituale. Tai buvo įspūdinga naktis. Sivos oazėje netoli Libijos sienos prie slenkančio smėlio jūros ir karštų geizerių gyvena Egipto berberai. Labai troškau tą vietą pamatyti, nors, pagal gydytojų prognozes, man grėsė savaiminis kojos lūžis ir nebuvo galima vaikščioti.

Vėliau, kai sužinojau, jog prie šaltinių sutikti vokiečiai atvažiavo medituoti dykumoje, pamaniau, kad panašus pritraukia panašų. Jų vadovas pakvietė mane kitą dieną dalyvauti būgnų sesijoje Cheopso piramidėje. Daugiau vietų nebuvo, todėl man teko eiti vienai, be Atefo.

Tai buvo įspūdinga ceremonija. Išprašė turistus. Laidojimo salėje išjungė šviesą. Nuo būgnų garsų vibravo grindys. Kai meditacija baigėsi, Atefas apgavo sargybą ir atsirado piramidės viduje, nes pamanė, kad su ramentais aš pati lauk neišsiropšiu.

Kaip tik tuo metu, kai mane apėmė baimė, kad įstrigau ir nežinau, ką daryti, tamsoje išgirdau jo balsą: „Dalia, kur tu?“

Jo supratingumas papirkdavo mane daugelyje situacijų. Jis netgi pradėjo mokytis giluminio nardymo dėl manęs, nes matė, kad tai mane labai vilioja. Kai pirmąsyk pasinėrė į gelmę, iškilęs pasakė: „Kalaboš“ – kalėjimas.

– Kodėl apsisprendėte už Atefo tekėti?

– Egipte nėra paprasta kartu su vyru keliauti, tvarkyti reikalus, jeigu nesi jo žmona. Net kambarį išsinuomoti dviese keblu. Policija gali sustabdyti bet kurį vietinį, einantį gatve su užsieniete moterimi, ir patikrinti dokumentus.

– Kaip vyko santuoka?

– Egipte galioja trijų lygių santuoka. Galima sudaryti kontraktą pas notarą ir numatyti vedybų sąlygas. Antroji galimybė – valstybinė santuoka tenykščiame metrikacijos biure. Trečioji – religinės ceremonijos ir kontraktas.

Mes pasirinkome valstybinę santuoką, o paskui nuėjome į mums patinkantį restoraną. Vietoj Mendelssohno maršo Egipto užsienio reikalų ministerijoje girdėjome beduiniškus sveikinimo šūkius.

Egipto instancijose viskas buvo įveikiama palyginti nesunkiai, tačiau dokumentų tvarkymas Lietuvos ambasadoje Kaire išsunkė paskutines jėgas. Ten neįmanoma nei prisiskambinti, nei patekti, o lietuvių pasirodymas ambasadoje sukelia didžiausią darbuotojų nepasitenkinimą.

Ant durų nuolat kabo pranešimai, kad ambasada švenčia arba lietuviškas, arba egiptietiškas šventes, arba atostogauja. Po kažkelinto bandymo duris atidarė rankas į kišenes susikišęs jaunuolis ir nesugebėjo suteikti jokios informacijos. Lietuvos piliečiai labai trukdo ambasados darbuotojams puikiai leisti atostogas Egipte.

O iš tiesų tuokiantis Egipte privalu turėti tris pažymas: pažymą apie šeimos statusą, gimimo liudijimą ir pažymą, kokią religiją išpažįsti. Vyras egiptietis turi teisę vesti musulmonę, krikščionę arba judėją.

– Ar jums ir jūsų vyrui iškyla kokių nors nesusipratimų dėl skirtingos kultūros?

– Gerbiame vienas kito įsitikinimus ir tradicijas. Jei ko nors nesuprantu, Atefas iš anksto žino, kad myliu Egiptą besąlygiškai, todėl kantriai man viską aiškina.

Egiptiečiui moteris yra laimės žiburys, viso gyvenimo kulminacija. Vyras arabas žino, kad moteris visada teisi. Jei moteris elgiasi ne taip, kaip reikėtų pagal vyro įsivaizdavimą, vadinasi, pakenkė šaitanas – nužiūrėjimas, bloga akis. Tada jis sukalba arabišką maldelę žmonai atkerėti: „Ebre de šaitan!“ (Eik šalin, šėtone!)

Toleranciją moterų atžvilgiu suformavo tradicija: vyrų Egipte daugiau nei moterų, o vesti neturi teisės, jei neturi iš ko žmonos išlaikyti. Moters norai vykdomi, su ja nesiginčijama, įgeidžiai pildomi.

Egipte vyras tarnauja moteriai. Tai ir paperka vakarietes, nes Vakaruose yra atvirkščiai. Kodėl Europoje moterį pirmą praleidžia pro duris? Moterų Europoje visada buvo per daug: jei, išėjus iš olos, laukia pavojus, moters aukoti negaila.

Kai vyras eina priekyje, net pamirštu galvoti, priimti sprendimus. Nereikia eikvoti pramušančios energijos, kaip įprasta Vakaruose. Egipte leidžiu sau emocijas ir aistras, kurios Europoje būtų sunkiai suprantamos.

Esu neįsivaizduojamai lepinama. Atefas pildo kiekvieną mano norą. Mokausi priimti šią dėmesio, meilės, rūpinimosi, dovanų laviną, taip retai pasiekiamą vakarietei moteriai. Tiksliausiai mano gyvenimą Egipte apibūdintų trumpa frazė – „tūkstantis ir viena naktis“...

Nepamanykite, kad vietinės moterys yra užguitos ir beteisės. Moterų teisės Egipte ginamos. Teko kalbėti su daugeliu išsiskyrusių egiptiečių vyrų, jie skundėsi diskriminacija – visokeriopa valstybės parama moterims. Tuo pasirūpino antroji prezidento Hosny Mubarako žmona išsiskyrus jųdviejų dukteriai.

Skyrybų atveju žmonai lieka butas, vaikams mokami alimentai. Beje, Egipte iki šiol galioja faraoniški meno kanonai: nors H.Mubarakas yra senyvo amžiaus prezidentas, visose nuotraukose tarsi faraonas jis vaizduojamas gražus ir jaunas.

– Ką esate mačiusi Egipte, kas jums pasirodė labai įdomu ir neįprasta?

– Būdami Kaire sugalvojome nuvažiuoti į baldininkų miestą Dumjatą. Egipte nėra įprasta naudotis žemėlapiais, žmonės vieni kitų klausia kelio. Mums paaiškino, kad Dumjatas yra už kokių 30 kilometrų. Tačiau iš tikrųjų iki jo reikėjo važiuoti apie 300 kilometrų, iki pat Viduržemio jūros.

Visą kelią sutikdavome dideles krovinines mašinas, prikrautas nuostabiausių baldų, tikrų meno kūrinių. Nuvažiavusi apstulbau. Gatvės, aikštės, namai buvo ištisas baldų gamybos cechas. Darbas vyksta visą parą – dieną ir naktį. Mūsų baldai, palyginti su prabangių ten gaminamų baldų grožiu, – tik apgailėtinos taburetės.

Aišku, jie tiesiog ima ir be jokių leidimų nukopijuoja Liudviko XVI ar kokio kito stiliaus baldus, bet padaro tai puikiai. Dvelkia šachrazadiška pompastika ir traukia akį.

– Ar jūsų vyras jau lankėsi Lietuvoje?

– Dar ne. Egiptas yra sukarinta šalis, vietiniams išvažiuoti iš jos labai sudėtinga. Atefas svajoja apie metą, kai aš visam laikui persikraustysiu į Egiptą. Neseniai nusipirkome butą puikioje viloje Hurgadoje, dabar jį įsirenginėjame. Kairėje pro langą matyti kalnai, priekyje – Arabijos dykuma, dešinėje – Raudonoji jūra.

– Koks Atefo pasakytas meilės prisipažinimas jums padarė didžiausią įspūdį?

– „Kai aš būnu su tavimi, jaučiuosi karaliumi Faruku“. Jis mielai tėvynainiams rodo mano pasą, kuriame įrašyta ir egiptietiška mano pavardė. Visiems tai daro didelį įspūdį, nes egiptietės tekėdamos pasilieka savo pavardę