Item Content Class

L. Grinkevičienė
“Ji”, 2007 m., lapkritis, Nr. 45

„Gyvenu tarp dviejų pasaulių”

Aurasomos ir reiki specialistė D. Braziulytės gyvenimas kupinas mistikos, spalvų ir meilės.

Nuo vaikystės sunkia kaulų liga serganti jauna moteris ne tik sugebėjo susigyventi su savo skausmu, bet jau daugiau kaip penkiolika metų padeda pasveikti kitiems. „Niekada nesiskundžiu, tiesiog myliu gyvenimą“, – sako Dalia Braziulytė.

Apie Dalios gyvenimą, paženklintą kančios  ir optimizmo, apie jos likimo nenuspėjamus vingius galima būtų parašyti ištisą romaną. Ko jau ko, bet mistikos ir stebuklų būtų apstu. Tokių žmonių gyvenimas užkrečia begaliniu noru gyventi prasmingiau ir įdomiau.

Kai šįkart susitikome psichologės, aurasomos ir reiki specialistės namuose, moteris tiesiog švytėjo iš laimės. Taip šypsosi tik laimingi žmonės, ir ne tik dėl to, kad ją ne per seniausiai aplankė meilė ir ji sukūrė šeimą – rado antrąją obuolio puselę ir ištekėjo už egiptiečio. Moteris spinduliuoja vidine ramybe, harmonija ir pilnatve, nes atrado savo pašaukimą.

Pasiramsčiuodama lazdele, kurią vadina trečiąja koja, jauna moteris patogiai įsitaiso į fotelį šalia savo spalvotų buteliukų. Ne paprastų, o padedančių prasiskverbti į giliausius žmogaus pasąmonės ir širdies klodus. Tereikia išsirinkti vieną ar kelis, o Dalia jau tada gali skaityti žmogų kaip atverstą knygą. Sunku patikėti, kad aurosomos (spalvų energijos terapijos) pradininkė ir išradėja anglų farmacininkė Vicky Wall buvo akla. Su aurasoma, kurios metodas buvo sukurtas prieš maždaug dvidešimt metų, Dalia susidūrė labai mistiškai.

„Labai seniai vienas mano mokytojų iš Indijos parsivežė mažą buteliuką kvapiosios esencijos. Kai pirmąsyk man keletą lašiukų užlašino per meditacijos pratybas, manyje viskas apsivertė tarsi žaibui trenkus: jausmai, protas, emocijos. Jaučiausi, tarsi būčiau grįžusi prie kažko man artimo ir seniai pažįstamo, ko ieškojau ir ko man trūko visą gyvenimą. Aš verkiau iš laimės. O buvo dar keisčiau, kad  mistiškos asmenybės Sen Žermeno kvintesenciją mokytojui liepė perduoti viena Indijos aiškiaregė. „Ji pasakė, kad mokytojas perduotų buteliuką moteriai iš Rytų.“ Esu europietė, lietuvė ir net neįsivaizdavau, kad tas ilgas kelias į save, mano veikla ir dvasinis tobulėjimas atves... namo, į Rytus.“

Tada, pauosčius lašelį esencijos, prasidėjo naujas moters gyvenimo etapas. Ji atrado ne tik aurasomą, aromaterapiją, kurią studijavo daugiau kaip dešimt metų, bet ir reiki – gydymą universaliąja kosmine energija. Bet tai įvyko gerokai vėliau, kai Dalia jau buvo baigusi universitete medicininės psichologijos specialybę ir dirbo psichiatrijos klinikoje Vilniuje.

Įsimylėjo Egiptą

„Dabar gyvenu tarp dviejų pasaulių – Afrikos ir Europos. Mėnesį ten, mėnesį čia, Lietuvoje, nes žmonės kreipiasi pagalbos ir negaliu atsisakyti jiems padėti“, – sako jauna moteris. Sertifikatai nebetelpa net ant kelių jos namų sienų, o ji jau planuoja vykti į dar vieną ezoterinę mokyklą, į dar vienus tobulinimosi kursus. „Nors reikėtų paremontuoti namą, kuriame  Lietuvoje gyvenu su mama, kai kaskart grįžtu iš Egipto, bet... materialūs dalykai gali palaukti. Yra kur kas svarbesnių – žinių troškimas. Skausmas ir kančia privertė mane pervertinti vertybes. Neradau nė vieno pavyzdžio tarp savo draugų, mokytojų, garsių pasaulio asmenybių, kurie būtų prabudę ir ėmę ieškoti prasmingesnio gyvenimo iš laimės, materialinės gerovės, visko pertekliaus, – sako moteris, kuri sau ir savo ligai metė iššūkį ir įrodė, kad žmogaus vidinės galios, energija daro stebuklus ir yra beribės. Turbūt man reikėjo prieiti liepto galą, kad atrasčiau tai, ką dabar turiu. Pagrindinis dalykas, kuris verčia judėti į priekį, tobulėti dvasiškai, yra kančia, nors mums tai ir nepatinka.“  

Gydytojai žadėjo invalido vežimėlį

Nuo ketverių metukų tapusiai nuolatine ligoninių paciente, Daliai gydytojai nežadėjo nieko gera – gerų geriausiai invalido vežimėlį. „Kaulai dažnai lūždavo, operacijos po operacijų, kiekvienąsyk mokinausi vaikščioti iš naujo. Turbūt ta kančia (ir dabar kiekvienas žingsnis sukelia didžiulį skausmą, bet, jį prisijaukinau), privertė domėtis dvasiniais dalykais. Ne pagal metus buvau suaugusi, nes geriausi mano draugai ligoninės palatoje buvo knygos“, – sako moteris, kenčianti nuo osteoporozės, kaulų išretėjimo, kuris ją lydi nuo mažens. 

Anot Dalios, dabar ji – vienintelė diplomuota aurasomos specialistė Pabaltijo šalyse. Ji mokėsi Anglijoje, Šveicarijoje, Skandinavijoje ir kt. „Nuo penkiolikos susidomėjusi joga ir dvasinėmis praktikomis, kurios grąžino mane į pilnavertį gyvenimą. O dabar padedu  pasveikti ir atrasti gyvenimo džiaugsmą panašaus likimo žmonėms.  

Kai baigiau universitetą, maniau, kad vidinį pasaulį išmano tik psichologai, o visi kiti yra šamanai ir sektantai, bet, pasirodo, aš klydau... Atradus meditaciją, kuri mane pastatė ant kojų, visas ankstesnis mano atrastas pasaulis subyrėjo it kortų namelis. Ir tada, nusivilkusi baltą chalatą, pamiršusi visus psichiatrijos terminus bei man būdingą skepticizmą, pradėjau mokytis nuo nulio.“

Meditacijos „įkaitė“

Tada, kai į Dalios rankas pakliuvo laikraštis su skelbimu, kviečiantis visus besidominčiuosius atvykti į meditacijos seminarą, moteris jau buvo diplomuota psichologė. „Pamenu, labai pasipiktinau, kad kažkokie šarlatanai mėgina klaidinti žmones, tad sėdau į taksi ir nuvažiavau į renginį. Buvau pasirengusi demaskuoti tą sektantų irštvą ir įrodyti, kad geriausiai žmogui, turinčiam psichologinių problemų, gali padėti tik tradicinė medicina. 

Tačiau po keleto minučių, praleistų Ošo meditacijos centre, supratau, kad dar yra kitas pasaulis, padedantis per kvėpavimą, garsus, šokius ir kitas įvairias technikas, nuslopinti stresą ir pajusti vidinę harmoniją. Nė nepajutau, kaip pati pasinėriau į veiklą. Po pirmos dienos meditacijos praktikos aš atsistojau iš invalido vežimėlio ir pradėjau vaikščioti su lazdute, o po kelių savaičių išvykau į Kijevą, kur vyko kitas seminaras. Nuo tada, kai įvyko stebuklas, kai išmokau sukoncentruoti vidinę energiją, padėjusią man įveikti ligą, mečiau darbą ir pasinėriau į dvasinius mokymus. Tai net nėra stebuklas. Tiesiog kiekvienas, išmokęs atpalaiduoti protą ir išlaisvinęs vidinę energiją, gali pajusti didžiulį energijos pliūpsnį. Žmogus yra kur kas daugiau nei fizinis kūnas. Kai čakromis energija ima laisvai tekėti, fizinis kūnas ima geriau funkcionuoti, gaminasi daugiau laimės  hormonų endorfinų, kurie skatina gijimo procesus, harmonizuoja visą kūną. Tos dvasinės praktikos ir noras pažinti  žmogaus galimybių ribas, atvedė mane iki aurasomos, aromaterapijos ir reiki. Praktikuodama įviairas technikas greičiau po kiekvieno kaulų lūžio atgaudavau jėgas. Gydytojai stebėdavosi, kad mano kaulai taip greitai ir lengvai gyja.“

Dar vienas likimo egzaminas

Atradusi naują gyvenimą Dalia nė neįtarė, kad likimas jai ruošia naują išbandymą. „Tik daug vėliau supratau, kad avarija, per kurią lūžo šlaunikaulis ir patyriau vieną sunkiausių iš dešimties rimtų operacijų, man bus tarsi egzaminas. Baisiausia buvo tai, kad manęs narkozė neveikė ir jaučiau, kai gydytojai gręžė mano kaulus, pjaustė, siuvo. Viso to neturėjau justi, bet per ilgus metus meditacijos buvau taip ištreniravusi sąmonę, jog vaistai nepajėgę jos „išjungti“. Girdėjau kiekvieną gydytojų žodį, skausmą, po kurio beliko arba pasiduoti ir išeiti anapilin, arba pabusti. Pamenu, gulėdama ant operacinės stalo, jaučiau begalinį šaltį ir vienatvę, todėl nenorėjau likti TEN. Aš grįžau. O gal tiesiog likimas neskubėjo nukirpti gyvybės siūlo, nes norėjo, kad gyvenčiau. Tada gydytojai apsakė, kad įvyko stebuklas.“.

Nors Dalia jau buvo pajutusi šaltą mirties prisilietimą, o po operacijos kaulai negijo, šįkart moteris vėl  rado jėgų kovoti su liga. Pasitelkusi visas dvasines praktikas, Dalia vėl atsistojo ant kojų. Nuo to laiko moteris dar sykį įsitikino, kad tai, ką ji daro, kuo užsiima, yra prasminga ir jos žinios gali padėti kitiems. Galbūt man padėjo tai, kad esu maksimalistė ir nežinau žodžio „palauk“, nes pernelyg daug laiko pragulėjau ant patalo ir skubu gyventi, atsiimti su kaupu tai, kas prarasta. Mėgaujuosi kiekviena akimirka ir man tai suteikia begalinės energijos. Kartais net pamirštu kojų skausmą. Kai susidūriau su mirtimi akis į akį, pajutau jos amžinybės lyžtelėjimą, net pamačiau savo ateitį, pasakiau sau: „gyvensiu ne tiek, kiek gydytojai man išrašys, o tiek, kiek pati norėsiu. Geriau nežinoti, kieki iš tiesų tau skirta gyventi, nes nežinojimas yra tarsi dieviška užuojauta. Jei kiekvienas žinotų, kas jo laukia ir skaičiuotų jam skirtas minutes, valandas, dienas, gyvenimas būtų apnuodytas tuo laukimu.“

Įsimylėjo Egiptą

Kupina meilės gyvenimui Dalia dirbo daug ir įtemptai, ėjo per negaliu ir mėgavosi gyvenimu nepaisant negalios ir fizinio skausmo, prie kurio, sako, tiesiog pripratusi. „Pamenu, po paskutinės operacijos, kad atgaučiau jėgas, draugė pakvietė vykti drauge į kelionę. Rytai, Egiptas – civilizacijos lopšys, mane visada masino, bet net nedrįsau apie tai nė svajoti. Keliauti su lazdele prie piramidžių atrodė neįmanoma, bet... galiausiai supratau, kad tas ribas, užkardas mes kiekvienas susikuriame patys. O jei susikuriame, patys galime jas ir sugriauti.“

Prieš dvejus metus Dalia pirmąsyk atsidūrė Afrikoje, Egipte. „Vos išlipus iš lėktuvo ir pajutus svaiginantį karštį, sumišusį su kupranugarių išmatomis, tepalų  smogu ir dulkėmis likau pakerėta. Egiptas – tarsi testas, ką tu pamatysi ir pajusi. Viduje pajutau, kad grįžau namo. Vieni Egiptu nusivilia, kiti iki pamišimo iš laimės apsvaigsta, bet abejingų ši šalis nepalieka. Aš buvau iš pastarųjų. Aš tiesiog įsimylėjau Egiptą. Čia išsipildė mano svajonė panerti jūros gelmes, čia radau artimą sielą, su kuria iš naujo atrandame Egiptą, visai kitokį nei mato turistai. Kai susipažinau su būsimu vyru, jis tada mane slaptai išvežė iš uždaro Hurgados kurorto, iš kurio turistai be konvojaus negali išvykti. Aprengta kaip arabė, po čadra paslėpusi veidą aš pamačiau tai, ko paprastai nemato turistai. Kai tuokėmės su vyru, aš pasakiau: „Ištekėjau ne už egiptiečio, o už Egipto – piramidžių šalies, kurią įsimylėjau iš pirmo įkvėpto oro gūsio.“

Dabar Dalia ne tik nardo (turi  giluminio nardymo sertifikatą), bet ir draugams ruošia įspūdingas keliones po jos svajonių šalį neturistiniais maršrutais.

„Dabar supratau aiškiaregės iš Indijos žodžius: „Perduok kvapniąją esenciją moteriai iš Rytų. Ji jau tada žinojo, kad Rytai mane pavergs ir aš gyvensiu tarp dviejų pasaulių... Laiminga.“