Item Content Class

Jurga Čekatauskaitė
“Laima”, 2003 m. balandis, Nr. 4

Mistikos kamikadzė 

Mediniame Dalios Braziulytės namelyje Kaune norint patekti į patalpą, kurioje vyksta aurasomos seansai, kinietiškos arbatos ceremonijos, meditacijos, daromi aromaterapijos masažai ar reiki ritualai, tenka palypėti laiptais. O tada ten, šviesioje palėpėje su langais per visą sieną, prasideda stebuklai.

 Skaitydama šią įžangą Dalia, ko gero, šyptelės pati sau. „Stebuklai mano gyvenime vyksta, tik gal ne tokie, kokių norisi”, – paaiškina mums, kai pasiteiraujame apie galimą visišką jos išgijimą. Nuo vaikystės ją kankina osteoporozė – kaulų išretėjimas. Dabar Dalia vaikšto pasiramsčiuodama lazdele, kurią juokaudama vadina trečia koja. O kažkada, jai, tik baigusiai psichologiją ir pradėjusiai dirbti Naujosios Vilnios psichiatrijos klinikoje, gydytojai nieko gero nežadėjo: geriausiu atveju teks gulėti lovoje, ir, jeigu nesivartys, kaulai nelūš. „Tuo metu apskritai galvojau, kad man beliko keletas metų, - šypsosi Dalia, nors ir nelabai noriai pasakoja apie savo asmeninį gyvenimą. – Gydytojai nebežinojo, ką daryti, man grėsė savaiminiai kaulų lūžiai. Pusmetį padirbdavau, tada metus maldavausi po ligonines. Man buvo 23, savo gyvenimą siejau su Vilniumi, bohema, psichologais, kurie atrodė tokie įdomūs, originalūs žmonės. Bet likimas privertė grįžti į Kauną, tėvų namus ir viską pradėti iš naujo”.

 Tris kartus gavusi reiki meistrės vardą Latvijoje, Anglijoje, Japonijoje, aukščiausios kvalifikacijos Lietuvoje aurasomos ir aromaterapijos mokytoja, archetipų mokslo tyrinėtoja, pagal išsilavinimą – psichologė sako, jog kažkada buvo labai žemiškas žmogus: tikėjo tik tuo, ką galėjo pačiupinėti ir apie ką rašė mokslinės knygos.

 „Buvau įsitikinusi, kad apie žmogaus vidinį pasaulį žino tik psichologai, o visi kiti yra šamanai ir sektantai”.  

Demaskuoti nepavyko 

Kartą, kaip visada jai gulint lovoje, skaitant knygas, į rankas papuolė laikraštis su nedideliu skelbimu, kviečiančiu visus besidominčius šiuolaikine meditacija atvykti į seminarą. Nutarusi ginti psichologų munduro garbę, demaskuoti “sektantus” ir pranešti žmonėms, kad jie pražus jais patikėję, mergina sėdo į taksi ir nuvyko ten. Tiesa, nusigauti iki seminaro jai padėjo draugė, iš taksi į salę nunešusi Dalią ant pečių – ji pati tuomet nevaikščiojo.

 

„Atsitiko taip, kad ne aš juos demaskavau, bet per penkias minutes supratau, kad visos mano agonijos, visas mano gyvenimas buvo ėjimas į tą susitikimą su meditacija, - praėjus aštuoneriems metams pasakoja Dalia. – Tai buvo Ošo meditacijų rūšis. Išvydau ten susirinkusių žmonių išgyvenamą katarsį: per garsus, kvėpavimą, šokius, kitokius kūno judesius jie atsikratydavo stresų ir įtampos. Juk tik tada, kai atsikratome proto šurmulio, viduje gali atsirasti tyla, tik tada mes galime susitikti su savimi. Žiūrėjau į visa tai, o po to pati nebegalėjau sustoti, pradėjau dalyvauti. Pamaniau, jeigu jau gyvenimas atvedė, reikia pažiūrėti, kuo gyvena tie „sektantai”. O gyvena jie iš tikrųjų labai įdomiai”.

Rezultatas buvo toks: po pirmos dienos tų „beprotybių” Dalia atsistojo, pradėjo vaikščioti, po savaitės su kuprine ant pečių išvažiavo į Ukrainą, Kijevą, kur vyko kitas meditacijos seminaras.

 Nuo to laiko pradėjusi domėtis energetika, ji ir gyventi ėmė visiškai kitaip. Maždaug 4-5 metus pašventė vien tik meditacijoms: „Esu trupučiuką kamikadzė ir maksimalistė. Jeigu kažkuo tikiu, iš tikrųjų tai darau. Jei ne, manau, neturiu teisės apie tai kalbėti ir propaguoti. Meditacijos nebegalėjau paaiškinti kaip psichologė, su ja susidūrus visas mano senas įsitikinimų pasaulis subyrėjo. Galima sakyti, tuomet su visa oda nusivilkau baltą chalatą, padėjau visas regalijas, visus psichiatrijos terminus ir su visu savo skepticizmu, nepasitikėjimu pradėjau mokytis nuo nulio”. 

Moteris iš Rytų 

Ji paliko darbą, pagal galimybes važinėdavo į įvairiausius meditacijų seminarus ir pratybas, o būdama namie gyveno pagal labai griežtą discipliną: aštuonias valandas per dieną pašvęsdavo meditacinei praktikai, tapo vegetare. Beje, ja išbuvo septynerius metus, prieš porą metų, po paskutinės operacijos, vėl ėmė valgyti mėsą. Pakeitusi gyvenimo būdą negėrė nei kavos, nei juodos arbatos, kad neiškraipytų energetinės sėkmės. Beveik plikai nusiskuto plaukus, kad kuo mažiau laiko sugaištų jų tvarkymui. „Per visus tuos meditacijų metus iš esmės susitvarkė mano kūnas, visai kitaip ėmiau žiūrėti į pscihologiją. Supratau, kad šios srities specialistai gali kištis tik į vieną žmogaus vidaus pasaulio sluoksnį. Bet yra aukštesnis (viršsąmonės) ir žemesnis (pasąmonės) lygis, kuriuos tvarkant geriau pasitikėti meditacija, nei psichologija”.  

Per vieną iš seminarų Ukrainoje Dalia pirmą kartą išgirdo apie reiki ­­– universalią Visatos harmonijos ir meilės energiją. Tai senovės Japonijoje praktikuotas būdas atsipalaiduoti, gydyti žmogų dvasiškai ir fiziškai, pakrauti save energetiškai.  

Su aurasoma – beveik prieš 20 metų aklos anglų farmacininkės Vicky Wall sukurta terapija naudojant spalvų, augalų bei kristalų energijas – Dalia susidūrė gana mistiškai.

Vienas jos mokytojas iš Indijos atsivežė mažą buteliuką kvapios esencijos, kurią lašindavo kitiems ant rankų per meditacijos pratybas. „Kai pirmą kartą jos užlašino, mane tarsi žaibas trenkė – baisiausiai susijaudinau, akyse pasirodė ašaros, pauosčiusi tarsi kažką prisiminiau, tarsi grįžau namo”.  

Antrą kartą specialiai ieškančiai panašaus išgyvenimo Daliai tas pats mokytojas, medituodamas ir žiūrėdamas į akis papasakojo, jog šią esenciją Indijoje gavo iš vienos garsios mokytojos, aiškiaregės, ezoterinės mokyklos vadovės, kuri jam liepė tą buteliuką perduoti moteriai iš Rytų. Iškilmingai jai perimant kvapiąją, kaip vėliau paaiškėjo Sen Žermeno kvintesenciją, viena „moters iš Rytų” pusė juokėsi pati iš savęs, kita tikėjo, kad prasideda dar vienas jos gyvenimo etapas. Po pusmečio Dalia suorganizavo pirmąjį aurasomos seminarą Lietuvoje, mokėsi pas vieną žymiausių šios srities specialisčių - Vicky Wall pasekėją, Danijoje gyvenančią Marianne Mikkelsen. O vėliau kvalifikaciją kėlė ir žinias apie aurasomą bei aromaterapiją plėtė įvairiausiuose kursuose bei mokyklose Europoje bei Azijoje: Anglijoje, Danijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje bei Japonijoje.  

Stebuklai vyksta 

Patyrusi daugiau kaip 10 rimtų kaulų operacijų, prieš porą metų skubėdama savo automobiliu Dalia pakliuvo į avariją – lūžo šlaunikaulis. Ta operacija buvo pati sunkiausia jos gyvenime. Ji mano, kad ilgi meditacijų metai taip sucentravo jos sąmonę, kad įprasta narkozė nepajėgė pilnai jos „atjungti” – kūną paralyžiavo, o sąmonė liko budri. „Gydytojai pradėjo mane kalti, gręžti, pjaustyti, - tarsi ne apie savo išgyvenimus pasakoja Dalia. – Girdėjau, ką jie kalba, maždaug 30 procentų jaučiau skausmą. Manau, jutau priešmirtinę žmogaus stadiją, kai kūno jau nebevaldai, bet dvasia jame dar yra. Skausmas buvo nepakeliamas. Po jo reikėjo arba prabusti, arba išeiti visam laikui”. 

Dabar ji svarsto, kad tas išbandymas buvo reikalingas. Vien tam, kad visa tai, ką buvo skaičiusi, ko mokėsi ir ko treniravosi išbandytų praktiškai. O tada jautė, kaip visa sąmonė, gyvybė ar energija, tarsi auksinė šviesa, iš galūnių pradėjo telktis į pilvo centrą. „Manau, iš tos kūno vietos atsidaro šviesos koridorius, apie kurį pasakoja daugelis patyrusių klinikinę mirtį. Aš šviesos nemačiau, bet jaučiau siaubingą šaltį ir vienatvę. Bet tai nebuvo fiziniai pojūčiai. Tarsi supratau, kad buvau žmogus, bet juo nebesu – lyg būčiau pakibusi tarp dviejų pasaulių.  Tuo metu vienintelis dalykas, kurį galėjau panaudoti, buvo reiki energija, nes žmonės man negalėjo padėti”. 

Dalia pajudino kažkurią kūno dalį, anesteziologė ėmė šaukti, jog reikia dar vaistų. O po to viskas aptemo. Dar nebuvo laikas išeiti. Gyvenimas tęsėsi. „Pamačiau tai, kas žmogui yra tabu. Jeigu mes žinotume ar prisimintume, kas mūsų laukia už kažkiek metų, visas gyvenimas būtų apnuodytas tuo laukimu. Amnezija, nežinojimas yra tiesiog dieviška užuojauta”.  

Ji pasakoja, kad stebuklai nesibaigė ir po operacijos. Kaulai nenorėjo suaugti, po savaitės gydytojai ruošėsi kitai operacijai. Nusprendusi, kad tai – egzaminas jai, Dalia pasitelkė visas savo žinias, visas įgytas praktikas – meditacijas, vizualizacijas, aromaterapiją, reiki, aurasomą. Netgi tai, kuo pati ne visiškai tikėjo. Koją tepė spalvotomis esencijomis, aromatiniais aliejų mišiniais ir netgi ir iš Indijos parvežtais Vibhučio pelenais bei dėjo ant jos Satja Sai Babos nuotrauką. Po savaitės gydytojai pareiškė: „Įvyko stebuklas. Jūsų kaulai lūžta lengvai, bet ir gyja žaibiškai”. 

Spyglys, neleidžiantis užmigti 

„Mačiau viską: ir savo praeitį, ir ateitį. Bet tai, ką patyriau, pasilieku sau. Neprisirišu prie matytų paveikslėlių, nors tai man padėjo suprasti, kodėl esu tokia, kokia esu. Į karmą žiūriu ne kaip į kažkokią bausmę, bet kosminį priežasties ir pasekmės įstatymą.  

Manau, pagrindinis dalykas, kuris verčia žmogų iš esmės judėti į priekį šiame pasaulyje, yra kančia – nors mums tai nepatinka. Kokius 4-5 metus pašvenčiau tam, kad įrodyčiau priešingai, kad gali būti ir hedonistinis kelias. Bet kuo daugiau žmonių matau ir kuo ilgiau pati gyvenu, įsitikinu, kad būtent kančia yra tas spyglys, kuris varo žmogų pirmyn ir neleidžia užmigti. Tarp visų savo draugų, mokytojų, šio pasaulio unikalių asmenybių nerandu nė vieno atvejo, rodančio, kad žmogus būtų prabudęs iš džiaugsmo, gerbūvio, pertekliaus. Dažniausiai prie gelmės priveda nelaimės. Jos ar kažkoks kitas skaudulys gali tapti mūsų sielos žadintoju. Taip ir vyksta: kuo didesnį potencialą turi žmogus, tuo stipresnių iššūkių jam meta gyvenimas. Ne tam, kad jį sulaužytų ar sunaikintų. Juk ir krikščionybėje sakoma: ką Dievas myli, tam ir kryžių duoda”. 

Baltijos šalyse dėstanti aurasomą, aromaterapiją, reiki, archetipų mokslą, priimanti žmones savo namuose, profesionali psichologė iki šiol važinėja tobulintis. Jos gauti sertifikatai nebesutelpa ant vienos sienos, bet mintyse jau skaičiuojama, ar užteks pinigų dar vienai kurios nors pasaulio šalies ezoterinei mokyklai baigti. Nes ir vėl tenka rinktis: ar važiuoti mokytis, ar įsirengti namuose normalų tualetą, vietoj stovinčios lauke būdelės. 

Artimiausiuose Dalios planuose studijos Vokietijoje, B. Helingerio institute, šeimos konsteliacijų metodo (darbo su šeimos karma)mokymasis, bet apie savo šeimos kūrimą ji nekalba: „Kiekvienas žmogus į pasaulį ateina su savo misija. Kažkam gyvenime svarbiausia sukurti šeimą, pagimdyti vaikų, juos gražiai užauginti. Kažkam svarbiau būti geru darbuotoju. Mano gyvenimo pašaukimas daryti tai, ką darau gerai. Mano kūnas turi savo istoriją. Gal nereikėtų jo prievartauti ir grūsti į kažkokius tradicinius rėmus. Jeigu gyvenimas lėmė tam tikrus dalykus, gal reikėtų juos ir vykdyti?”