Deivės – MOTERS SIELOS ATSPINDYS

„Deivės yra metafora, šventa vidinio pasaulio figūra, vaizdinys ir simbolis, kalbantis tiesiai mūsų psichikai, sujungdamas mūsų sąmoningą protą ir pasąmonę. K. G. Jungas tikėjo, kad gydymas vyksta kontempliuojant simbolius, kylančius iš pasąmonės: simboliai tarsi tiltas sujungia kūną, protą ir sielą per kūrybinę vaizduotę. Mes turime gerbti mums pasirodančius simbolius, kadangi jų padedama pasąmonė visiškai atsiskleidžia. Mums reikalingi mitai ir istorijos apie dievus ir deives, kadangi jie maitina sielą.“

Michael Babcock „Susan Seddon Boulet. The Goddess Paintings“

Kodėl vienos moterys vertina santuoką ir vaikų auginimą, o kitos renkasi vienišą ir nepriklausomą gyvenimą bei karjeros siekimą? Kodėl vienos yra aktyvios visuomenininkės, logiškai mąsto ir kryptingai juda savo tikslų link, o kitos vadovaujasi intuicija ir meditacinėje tyloje gilinasi į vidinio pasaulio labirintus? Į šiuos ir daugybę kitų klausimų visi kartu ieškome atsakymų seminaruose „Deivės kiekvienoje moteryje“ ir „Egipto mitologija: dievai ir deivės“.

Deivės – tai galingos archetipinės energijos, pasaulio istorijoje žinomos kaip mitologinės būtybės, formuojančios mūsų gyvenimą, veikiančios elgesį, jausmus ir mąstymo būdą. Kiekvienos moters (ir vyro!) sieloje gyvena ištisas dievų ir deivių panteonas. Kuo moteris sudėtingesnė, tuo daugiau archetipų pasireiškia jos gyvenime. Šių deivių pažinimas padeda moteriai geriau suprasti save ir savo santykius su aplinkiniais žmonėmis – vyrais, moterimis, tėvais ir vaikais. Pažinusios šiuos universalius dėsnius, mes galime sąmoningai pasirinkti, kurias deives aktyvuoti ir ugdyti savyje, o kurias nugalėti ir transformuoti.

Visais laikais, visose istorijos peripetijose moterys stengėsi būti savo gyvenimo herojėmis. Blankus ir nykus atrodytų gyvenimas, jeigu jame nebūtų vietos stebuklams ir nušvitimui. Kelionė per mitus ir legendas padeda įsisąmoninti mūsų vidinę realybę, pažadina tikrąją prigimtį, snaudžiančias jėgas, talentus ir gebėjimus. Seminare „Deivės kiekvienoje moteryje“ keliaujame po graikų/romėnų mitologiją, gyvuojančią žmonių sąmonėje jau daugiau kaip 3000 metų, tačiau gyvai ir šiuolaikiškai atspindinčią dabartinio žmogaus gyvenimą. Seminare „Egipto mitologija: dievai ir deivės“ tyrinėjame dar senesnę Egipto civilizaciją. Medituodami ir pasitelkdami valdomos vaizduotės techniką bendraujame su mumyse slypinčiomis deivėmis, semiamės iš jų išminties, jėgų ir įkvėpimo. Kiekvieną užsiėmimų dieną renkamės spalvinguosius aurasomos buteliukus, atspindinčius mūsų vidinės kelionės žemėlapį.

„Deivės kiekvienoje moteryje“ – tai laikas ir erdvė pažadinti deivę ir moterį savyje!

Kai Dievas buvo Moteris…

Archetipinis, stebuklinis, mitologinis mąstymas mums būdingas nuo senų senovės. Graikų panteono ištakos, pasak Marijos Gimbutienės, yra senoji Europos civilizacija, gyvavusi 25000–5000 m. pr. m. e. Tai buvo taikių, sėslių, žemdirbystę ir žvejybą kultivavusių, meną vertinusių genčių kultūra. Joje klestėjo matriarchatas, buvo garbinama Didžioji Deivė, valdžiusi žemes ir vandenis, žinoma Astartės, Ištaros, Inanos, Nut, Izidės ir kt. vardais. Ši deivė simbolizavo moterišką gyvybinę jėgą, glaudžiai susijusią su gamta ir derlingumu; kuriančią ir griaunančią visa, kas gyva. Didžioji Deivė buvo laikoma nemirtinga, nekintančia ir amžina. Jos simboliai – gyvatė, balandis, medis, mėnulis – atspindėjo deivės galią ir įtakos sferas. Didžioji Deivė ir tuometinė moteris buvo laisva nuo vyrų valios – tėvo ir vyro vaidmuo dar nebuvo įteisintas religijos.

4500–2400 m. pr. m. e. senosios Europos kultūrą sugriovė iš rytų ir tolimosios šiaurės įsiveržusios klajoklių indoeuropiečių gentys. Užkariautojai jodinėjo arkliais, puikiai valdė ginklus, buvo karingai nusiteikę ir abejingi menams. Jie garbino dangaus dievus ir pradėjo patriarchato erą. Karinga religija „nuvertė“ Didžiąją Deivę ir pavertė ją savo dievų palydove. Moteriškos dievybės jėga ir atributai perėjo vyriškajam dievui. Šio laikotarpio mituose pirmą kartą atsirado istorijos apie prievartaujamą ir išnaudojamą moterį. Didžiosios Deivės kultas buvo integruotas į patriarchalinę užkariautojų religiją. Deivės paveikslas suskilo į daugelį mažesnių dievybių. Šios deivės tapo vyriškųjų dievų palydovėmis ir perėmė atskirus senosios deivės simbolius bei atributus, pasidalijo jos įtakos sferas: Hera perėmė šventosios santuokos ritualą, Demetra – misterijas ir motinystę, Atėnė – išmintį ir gyvatės simbolį, Afroditė – meilę ir balandžius, Artemidė ėmė globoti laukinę gamtą ir įkūnijo laisvės troškimą.

Hebrajų, krikščionių, musulmonų religijos užbaigė šį procesą. Deivės užleido areną vyriškiesiems dievams taip pat, kaip ir moterys patriarchalinėje visuomenėje išnyko vyrų valios šešėlyje. Ir visgi Didžioji Deivė išliko mūsų sielos gelmėse kaip amžina, už laiko ir erdvės ribų egzistuojanti archetipinė energija. Ji žvelgia mūsų akimis, byloja sapnų ir simbolių kalba, formuoja mūsų gyvenimus ir primena apie Moterį – gimimo ir mirties valdovę.