Mandala – kelionė į sielos centrą

Mandalų piešimo tradicija sena kaip pasaulis. Tokių piešinių galima sutikti bene visose pasaulio kultūrose. Daugelis šios tradicijos tyrinėtojų sutinka, kad didžiausią ir sudėtingiausią išsivystymą mandala, kaip meninė forma ir kaip meditacinis ritualas, atspindintis visatos, dievo ir žmogaus tarpusavio santykį, pasiekė induizmo ir budizmo dvasinėse praktikose bei Tibete. Tibeto mandalų centre dažniausiai vaizduojama dievybės būstinė, esanti kvadrate – vidinės esybės rūmuose – apsupta ratu ar ratų eilėmis, kurių kiekvienas simbolizuoja tam tikrą iniciacijos stadiją arba sąmonės lygį.

Vakarų Europoje mandalos koncepciją išpopuliarino K. G. Jungas – šveicarų psichiatras, psichoanalitinės psichologijos kūrėjas, teigęs, kad mandala yra bazinis struktūrinis įrankis alcheminėje vakarų tradicijoje ir terapinė, sujungianti į visumą meno forma, sukurta pacientų jų individualizacijos siekimo kelyje. „Auksinės gėlės paslaptyje“ Jungas ir orientalistas Richard C. Wilhelm sulygino mandalą su terapine priemone, ritualu, meditacine technika, vedančia į mistinio pakylėjimo būseną, kurios tikslas visais atvejais – aukštesnis psichikos turinio integracijos lygis.

Iš esmės mandalą galima nusakyti kaip makro- ir mikrokosmoso, vidaus ir išorės, dvasios ir materijos santykį. Hermetinėje filosofijoje per mandalos įvaizdį perteikiama absoliuto sąvoka: „Dievas yra išmintinga sfera, kurios centras yra visur ir kurio periferija yra niekur“.

Tačiau nepagalvokite, kad mandalų kūrimas – tik vienuoliams ar menininkams prieinamas egzotiškas malonumas. Šią meno rūšį gali įvaldyti kiekvienas žmogus, siekiantis giliau pažinti save ir atsipalaiduoti pasaulio harmonijoje. Mandala nuramina žmogaus protą, skatina susikaupimą ir vidinę harmoniją. Asmuo, medituojantis mandalą (ją kuriantis arba stebintis), susitapatina su jos formomis ir spalvomis, „įvidina“ išorinį piešinį ir per jį išgyvena ryšį su kosminiais ritmais bei vidiniu pasauliu.

Mandalos mechanizmą galima paaiškinti net per regos neurofiziologiją. Kadangi mandala yra akies struktūros atspindys, mandalos centras atitinka vyzdžio „akląją dėmę“. Todėl galima teigti, jog akloji dėmė yra išėjimas iš akies į vizualinę smegenų sistemą ir, „išeidami“ per šį centrą, mes „įeiname“ į smegenis. „Taigi mandala yra instrumentas, leidžiantis transcenduoti vizualiai suvoktų fenomenų pasaulį per jų centraciją ir „įvidinimą“, – apie biopsichinę mandalos prigimtį rašė mokslininkai Ralph Metzner ir Timoty Leary.

Kaip terapinė ir saviraiškos priemonė mandala leidžia projektuoti savo aktualius išgyvenimus, mintis, jausmus, sąmonės ir pasąmonės turinį ant kosminės mandalos struktūros. Ji simbolizuoja įvairius individo sąmonės lygius, apjungiančią ir gydančią energiją. Mandalos kūrimas – tai universalus veiksmas, integravimosi ritualas. K. G. Jungas siūlė kasdien nusipiešti po nedidelę mandalą – šis apskritimo formos piešinys padės „prisijaukinti“ ir labiau suvokti savo išgyvenimus ir vidinį procesą.

Mandalos gydomoji, meditacinė ir integruojamoji paskirtis kyla iš žmogaus bandymo pažinti save. Šiame simboliniame piešinyje žmogus yra savo laiko ir erdvės centras, vidinio kompaso ašis. Tai, kas yra priekyje ir už nugaros, jo kairėje ir dešinėje, tampa pasaulio kryptimis – šiaure, pietumis, rytais ir vakarais. Tai, kas yra viršuje ir apačioje, tampa dangumi ir žeme; tai, kas buvo vakar ir bus rytoj, tampa būtuoju ir būsimuoju laiku, kurio centre visuomet yra individas, amžinojo Dabar sąmonės nešėjas. „Gyvenant Čia ir Dabar, žmogaus egzistencija atsiskleidžia kaip mandala“, – teigia šio meno tyrinėtojai Jose ir Miriam Arguelles.

Centras, periferija ir poliariškumai – tai raktai, leidžiantys įminti mandalos paslaptį. Sąmoningai išgyventa ir kūrybiškai atlikta mandala gali sutraukyti žmogaus vidinius pančius, sutaikyti konfliktus, harmonizuoti poliariškumus ir atvesti jį į tašką, kuriame galimas visiškas esamo potencialo realizavimas. Centracija, gydymas ir vidinis augimas – tai mandalos proceso ritmai.

Mandalą sudarantys eilėmis išdėstyti koncentriški ratai, užpildyti spalvomis ir formomis, dažniausiai simbolizuoja perėjimą tarp įvairių išmatavimų, makrokosmo ir mikrokosmo, didžiausių ir mažiausių struktūrinių procesų. Čakrų mandaloje atskiri piešinio aukštai simbolizuoja žmogaus energetinių centrų – čakrų – funkciją ir situaciją. Perėjimai tarp mandalos ratų – tai vartai tarp įvairių sąmonės lygių.

Piešiant asmeninę mandalą, tradicinės estetikos sąvoka ir klasikinės dailės kanonai gerokai prasiplečia. „Gražu“ ir „bjauru“, „suderinama“ ir „nesuderinama“, „simetriška“ ir „asimetriška“ čia priklauso tik nuo autoriaus autentiško patyrimo ir, žinoma, šiek tiek nuo piešimo sugebėjimų. Mandaloje suderinus gyvenime nesuderinamus dalykus, sąžiningai pavaizdavus prieštaravimus ir konfliktus, sąmonėje įvyksta kūrybinė tokių situacijų integracija ir išsilaisvinimas iš kančios. O tai ir yra vienas pagrindinių šios praktikos tikslų.

Kaip žmogaus individualumo ugdymo technika, mandala skatina savęs pažinimo ir priėmimo procesą. Išjaustos ir pavaizduotos mandaloje sudėtinės dalys – psichikos turinys – sąveikauja tarpusavyje ir padeda kitiems sąmonės ir pasąmonės elementams. Galima netgi teigti, kad kiekvienas žmogus Yra Mandala. Tačiau kelionė į šio vidinio šedevro aktualizaciją neretai tęsiasi visą gyvenimą. „Kiekvienas žmogus turi susikoncentruoti, realizuoti savo poliarines koordinates ir pasiekti centrą, kad atrakintų viduje slypinčias energijas“, – teigia Jose ir Miriam Arguelles.

Mandala – tai ir permainų variklis, galintis išlaisvinti neribotą kiekį gydančios kūrybinės energijos, kurią naudodamas žmogus gali keisti savo gyvenimą autentiškumo link. Mandalos piešimas skatina vizualizavimo gebėjimus ir vidinio energijos šaltinio realizavimą. Mandalos principas glūdi ne išorinėje formoje, kuri yra unikali kiekvienai situacijai, bet centre, iš kurio teka pati formas sukurianti energija. Todėl ir sakoma, kad mandala yra „susistygavimo“ technika, sąmoninga kelionė į savo centrą. Visiškai individualizuotas žmogus, nepriklausomai nuo to, kas jam nutinka išoriniame pasaulyje, gali išlaikyti ryšį su šiuo vidiniu centru, asimiliuoti ir atkurti visus patyrimus, neprarasdamas ryšio su gyvybišku savo esybės šaltiniu. Nuo to momento mūsų pilnatvės, laimės ir prasmės išgyvenimas nebepriklauso nuo gyvenimo kalnų ir pakalnių...