Item Content Class

Aura-Somos® kelionė“ į Lietuvą ir Rytų Europą

Dalia Braziulytė
Ištrauka iš Aura-Somos diplominio darbo, epilogas, 2000 m.

Kiekviena kelionė turi pradžią ir pabaigą. Su kiekvienu nauju puslapiu artėja į pabaigą ir šis beveik tris mėnesius (ir daugelį metų!) trukęs darbas – Aura-Soma® diplominio darbo rašymas. Vietoj baigiamojo žodžio norėčiau papasakoti istoriją – spalvotą Odisėją – apie Aura-Somos® atsiradimą šioje pasaulio dalyje ir štai jau penkiolika metų trunkančią kelionę po Lietuvą, Latviją, Rusiją ir netgi tolimąjį Kazachstaną. Iš tiesų manau, kad būtent ši, daugelį metų vykstanti veikla, kurios realus rezultatas – „gyva“ Aura-Soma® Baltijos šalyse, Rusijoje ir Azijoje – ir yra tikrasis mano diplominis darbas. Tai gyvenimo egzaminas, kurį laikau daugelyje šalių, prieš daugelį įvairių tautybių, įvairiomis kalbomis šnekančių nuostabių žmonių, susitinkančių spalvotoje Aura-Somos® erdvėje – kiekvieną dieną, jau daugelį metų…

Tačiau pradėkime iš pradžių, kaip ir pridera, sekant pasaką. Taigi, vieną kartą, vienoje karalystėje – 1994 m. balandžio mėnesį Lietuvoje, mieste prie Baltijos jūros, Klaipėdoje — vyko Ošo (indų meistro Bhagwan Shree Rajneesh) meditacijos technikų seminaras. Užsiėmimus vedė austrų kilmės dailininkas, Ošo sanjasinas Sw. Deva Svargo (žr. nuotrauką Fotogalerijoje), tuo metu tik ką grįžęs iš Indijos, Punos mieste įsikūrusio Ošo meditacijų centro. Užsiėmimų metu keletą kartų jis užlašino grupės dalyviams ant delnų paslaptingo ir kvepiančio skysčio iš mažų plastikinių buteliukų – kaip paaiškėjo vėliau, — alyvuogių žalios spalvos pomanderio ir Sen Žermeno kvintesencijos. Šis pirmas įkvėpimas, atlikus improvizuotą auros apvalymo ritualą, tapo posūkio tašku mano gyvenime, pirmu žingsniu tūkstančio mylių kelionėje į spalvų pasaulį…

Turbūt reikėtų paaiškinti, kad tuo metu buvau su įkarščiu panirusi į Ošo meditacijas. 1989 m. baigusi Vilniaus universitetą, medicininės psichologijos specialybę, dirbau psichiatrinėje klinikoje ir intensyviai ieškojau naujų netradicinių būdų vidinėms žmogaus problemoms spręsti. Klasikinė psichoanalizė, Jungo mokymas apie archetipus, geštaltterapijos ir psichosintezės  studijos atvedė prie Rytų filosofijos ir meditacijos praktikų. Tuo metu, tapusi entuziastinga Ošo sanjasine, sielos gilumoje vis dar „vilkėjau baltą gydytojos chalatą“ – skeptiškai ir  labai atsargiai žvelgiau į visokio pobūdžio mistiką, energetiką, praeitų gyvenimų patyrimą ir kitokius burtus, tuometine mano nuomone, skirtus nestabilios psichikos žmonėms.

Tas pirmasis alyvuogių žalios esencijos įkvėpimas tarsi vėjas nupūtė racionalų mokslinį požiūrį į pasaulį, ant kurio „stačiau“ netgi meditacinį patyrimą. Visą savaitę trukusiame seminare vėl ir vėl sugrįždavau prie keistųjų buteliukų, uosčiau naują ir kartu be galo pažįstamą aromatą ir galutinai supratau, kad neatgausiu ramybės tol, kol nerasiu atsakymų į visus kaip? ir kodėl?, kirbančius viduje. Pasibaigus seminarui, dar kartą susitikau su Sw. Svargo individualaus seanso metu (kelionė į praeitas inkarnacijas tebuvo konspiracinis būdas daugiau sužinoti apie paslaptinguosius skysčius – teatleidžia man Svargo ir visa Kavišos mistikos mokykla!). Šio susitikimo kulminacija ir galutiniu mano loginio požiūrio lūžio tašku tapo keletą akimirkų (ir visą amžinybę!) trukęs akių kontaktas ir sielų susitikimas, kurio metu mano racionalus pasaulio matymas staiga sugriuvo kaip kortų namelis, o atsivėrusioje būsenoje nepaaiškinamai susijungė praeitis, dabartis ir ateitis, visi laikai ir visos erdvės, į pirmą sąmonės planą iškėlę nepertraukiamos Būties patyrimą.

Minkštas fotelis, kuriame sėdėjau, staiga tapo elektros kėde, per mano besipriešinantį kūną tekėjo nepaaiškinami energijos srautai, proto likučius pripildydami astralinių spalvų  kaskadų… Toje būsenoje nebereikėjo žodžių – neišsakytas Svargo mintis girdėjau kaip galvoje skambantį  mudviejų dialogą, atsakymus į dar neužduotus klausimus. Kiek aprimus viduje siautusiems uraganams, praėjus šiam trumpam sujungimui – dejavu būsenai, išgirdau Svargo sakant, kad Ošo mediumė, Misticizmo mokyklos įkūrėja Kaviša, perdavė jam šiuos du buteliukus, liepdama įteikti juos kaip spalvotą estafetę „moteriai iš  Rytų“. Visa tai Svargo ištarė tokiu rimtu balsu ir tokia reikšminga veido išraiška, kad viduje vos galėjau užgniaužti juoką – niekaip negalėjau įsivaizduoti savęs, užsiimančios kažkokia „mistika“. Tačiau dalis mano esybės šią žinią priėmė visiškai rimtai ir kaip savaime suprantamą, kažkur giliai viduje nekilo abejonių, kad „moteris iš  Rytų“ ir aš – vienas ir tas pats asmuo… Suradęs tuščią vaistų buteliuką, kuriame kažkada buvo laikoma itin prozaiška kalendulos tinktūra, virpančiomis rankomis Svargo įpylė kelis lašus violetinės Sen Žermeno kvintesencijos ir raudonu flomasteriu išdidžiai užrašė pavadinimą (žr. nuotrauką Fotogalerijoje). Tai ir buvo Aura-Somos® epopėjos pradžia, pakeitusi mano gyvenimą, bei pirmasis „buteliukas“ šioje pasaulio dalyje. Dabar, prabėgus daugeliui metų, pavadinčiau šį įvykį energijos perdavimu, pažadinusiu kai kurias mano sielos dalis, iki tol giliai miegojusias šešėlyje.

Kadangi nerimstantis smalsumas ir nuotykio nuojauta neleido pamiršti šio sukrečiančio įvykio, per savo draugę Reiki meistrę Danijoje Annette Zillo Larsen, tarsi detektyvė, ėmiau ieškoti racionalių informacijos šaltinių. Užuot patenkinusi mano žinių troškimą, Annette atsiuntė lakonišką laišką su kontaktiniu adresu, kuriame perskaičiau skandinavišką nepažįstamos moters vardą: MARIANNE MIKKELSEN… Kaip keista ir nuostabu, kad lemtingos žinios, formuojančios žmogaus gyvenimą, kartais atkeliauja paprastame baltame voke! Į egzaltuotą savo laišką, pilną kreipinių ir sušukimų, gavau atvirą ir nuoširdų Marianne atsakymą drauge su neįkainojamu siuntiniu – tuo pačiu alyvuogių žaliu pomanderiu ir Sen Žermeno kvintesencija, tik šį kartą jau originalioje angliškoje pakuotėje. Nuo šio susirašinėjimo prasidėjo mūsų draugystė, sielų ryšys ir profesinis bendradarbiavimas, sulig kiekvienais metais, tarsi geras vynas, įgaunantis vis naujų  atspalvių, aromatų, skonio ir  gilumo.

Norėčiau išreikšti Marianne begalinį savo (ir ne tik savo, bet ir daugybės ją pažįstančių mokinių) dėkingumą, nuoširdų susižavėjimą ir pagarbą. Būtent ši nuostabi ir drąsi moteris pirmoji atvežė visą Aura-Somos® vaivorykštę – spalvų orakulą – į Lietuvą. Traukdama aplinkinių žvilgsnius įvairiaspalviais apdarais, spinduliuodama vidinę šviesą, šilumą ir meilę, Marianne „šturmu“ užkariavo mūsų širdis, visa savo esybe įkūnydama pačią Aura-Somos® idėją — spalvų ir šviesos filosofiją. Esu įsitikinusi, kad bet kokio dvasinio, mokslinio ar meninio judėjimo sėkmę lemia ne tik „gryna tiesa“, teoriniai lozungai, tobulai sutvarkyta teorinė ir metodologinė medžiaga, bet (pirmiausia!!!) žmonės, kurie skleidžia šias idėjas  realiame gyvenime. Todėl susitikimą su Marianne, įvedusia mus į „tikrosios ir aukštosios“ Aura-Somos® pasaulį, laikau didele garbe, sėkme ir egzistencijos dovana. Manyčiau, kad tokie žmonės kaip Marianne – pasišventę darbui ir savo gyvenimu įkūnijantys dėstomas tiesas – yra tikrieji istorijos kūrėjai, atveriantys žmonių širdis ir uždegantys protus naujovišku pasaulio matymu.

Daugelį metų petys į petį dirbdama drauge su Marianne negaliu nesižavėti šios atkaklios moters drąsa ir ištverme, ištikimybe savo įsitikinimams ir ryžtingu Aura-Somos® vizijos realizavimu. Manyčiau, kad būtent ant tokių atsidavusių entuziastų, nepataisomų idealistų ir romantikų pečių laikosi spalvotas Aura-Somos® pasaulis. Juk tam, kad perduotų šviesos kibirkštį iš širdies į širdį, reikia degti patiems! Daugelį metų važinėdama į šią pasaulio dalį, vesdama nesuskaičiuojamus seminarus, Marianne dirbo beveik veltui. Pinigų, surenkamų seminaro metu, retai užtekdavo net mūsų kelionės išlaidoms apmokėti. Taigi pirmąja Aura-Somos® rėmėja ir mecenate Baltijos šalyse pavadinčiau pačią Marianne. Nugalėdama visus buitinius nepatogumus (sukrečiančius ir šokiruojančius prie vakarietiško gyvenimo būdo pripratusį žmogų), realų kelionių pavojų ir daugybę išbandymų, sudarančių „gyvenimo Rytų Europoje misteriją“, Marianne realizavo šį „paprastą stebuklą“ – Aura-Somos® kelionę per Baltijos šalis, Rusiją ir Vidurinę Aziją.

Keistas ir jaudinantis dalykas – rašyti apie tokią artimą ir dar „kvėpuojančią prisiminimais“ praeitį, jau tapusią ISTORIJA. Ryškiausiomis spalvomis sužėri pirmieji įspūdžiai – pirmasis seminaras Lietuvoje, Kaune 1994 m. rudenį. Tuometinė Lietuva (o ir visas Pabaltijys) vos spėjo atsitokėti po 1991 m. sausio įvykių – politinio perversmo, visapusiškai pakeitusio visuomeninę santvarką ir gyvenimo būdą. Gilus sukrėtimas, chroniškas baimės jausmas ir netikrumas dėl rytojaus buvo ypač gyvi prisiminimai žmonių sąmonėje. Pilkas ir niūrus ruduo – itin slegiantis laikas mūsų klimato juostoje – tarsi įrėmino pilkai-rudai-juodai apsirengusių žmonių minią, atėjusią pažvelgti į dar nematytą užjūrio stebuklą – Aura-Somą®. Galima įsivaizduoti, kokiu ryškumu ir spalvomis sutvisko Marianne atsivežtas Aura-Somos® buteliukų rinkinys, perdavęs svarbiausią žinią – „PASAULIS YRA SPALVOTAS!“. Jaudinantis ir nenusakomas jausmas buvo stebėti spalvų gimimo procesą žmonių išgyvenimuose, piešiniuose ir drabužiuose. Su kiekviena seminaro diena pilka belytė bevardė minia pradėjo įgauti individualumą ir savitą spalvinę gamą.

Atsiskleidžiant vidiniam sielos raštui, „pamaitinant“ auros spalvas, pilka dalyvių apranga „pražydo“ įvairiaspalviais akcentais ir detalėmis, o pabaigoje – ir drąsiais, ryškiaspalviais drabužiais. Beje, šis gilus transformacinis procesas „iščiulpė“ pirmojo Aura-Somos® rinkinio „gyvastį“ – tarsi perpylus „energetinį kraują“, žmonių auros sutvisko spalvomis, o aliejai ekvilibriumai išblyško ir pabalo. Pirmiausiai sureagavo gelsvos ir rožinės  buteliukų dalys – jau antrą-trečią seminaro dieną tik pagal numerius tebuvo galima įspėti, kokia spalva juose buvo iš pradžių. Iš tiesų gyvenimo džiaugsmo, šviesos ir šilumos (netgi fizine prasme, kadangi dėl komplikuotų santykių su Rusija Lietuva ilgą laiką negavo naftos ir kuro) trūkumas, taip pat saugumo, besąlyginės meilės ir grožio poreikis buvo „diagnozė Nr.1“, nustatyta  tuometiniams Aura-Somos® entuziastams.

Panašiomis nuotaikomis mus pasitiko ir Latvija. 1995 m. pavasarį Ošo meditacijų bendraminčių padedami suorganizavome pirmąjį Aura-Somos® seminarą Rygoje. Įspūdinga ir nepamirštama buvo kelionė į Latviją, pareikalavusi visos mūsų kantrybės, diplomatinių sugebėjimų ir absurdiškose situacijose gelbstinčio sveiko humoro jausmo… Ketvirtą valandą ryto ramiai miegančias traukinyje Baltic Express, pakeliui į Rygą, mus pažadino Latvijos pasieniečiai. Be jokių įžangų ir paaiškinimų gavom įsakymą skubiai susiruošti ir palikti traukinį… Po to sekusios penkios ilgos valandos, praleistos stovint šaltoje muitinės būdelėje,  akylai prižiūrimoms automatais ginkluotų kareivių, leido iki smulkmenų ištyrinėti latvių kalba rašytus tos šalies imigracijos įstatymus, reikalaujančius daugybės papildomų dokumentų ir  leidimų (arba sutikimų), norint gauti… Latvijos vizą. Po tokio „gaivinančio“ rytmečio, virtusio amžinybe, buvome deportuotos atgal į Lietuvą, tačiau…

Už keleto valandų turinti prasidėti pirmoji Aura-Somos® prezentacija Rygoje ir vos už šimto kilometrų likęs kelionės tikslas paskatino ieškoti „neprotokolinio“ problemos sprendimo varianto. Pasitelkusios į pagalbą Atėnės Paladės — pergalės deivės ir moters strategės – archetipą, griebėmės partizaninės taktikos. Pirmoje stotelėje išlipusios iš traukinio, pasisamdėme taksi, vietiniam vairuotojui atvirai išdėsčiusios reikalo esmę.

Žmogų, užaugusį tarybiniais laikais, sunku nustebinti ir išgąsdinti panašiais gyvenimo rebusais, taigi vietinių gyventojų Marianne buvo aprengta kaip kaimo moteris, vykstanti gydytis pas latvę žiniuonę (kuri tikrai garsėjo savo gebėjimais tose apylinkėse). Su pasiskolintu lietuvišku pasu, apsimūturiavusi skara, apsimesdama kurčia ir ligota (kad išvengtų pasieniečių klausimų latvių, lietuvių ar rusų kalbomis) Marianne pirmą kartą kirto Latvijos sieną su visa balansinių aliejų „kontrabanda“ išklerusio automobilio bagažinėje. Galima įsivaizduoti, koks adrenalino kiekis buvo mūsų kraujyje, pasirodžius Rygoje likus kelioms minutėms prieš lemtingąją paskaitą. Beje, užsiėmimas pasisekė puikiai, klausytojai buvo sužavėti tiek pačia Aura-Soma®, tiek ir mūsų neįtikėtinais nuotykiais.

Latviai – kur kas santūresnė tauta nei padūkėliai lietuviai. Apie jų sielos gelmėse snaudžiančią ugnį galima spręsti pagal valstybinę vėliavą – tamsiai raudonos, baltos, tamsiai raudonos spalvų derinį. Itin produktyvi atmosfera transformaciniam procesui susidaro mišriose latvių-rusų grupėse. Į grupinį darbą latviai įneša rimties, gilumo ir dramatiškumo, o rusai – lengvumo, plastiškumo ir šnekumo. Pirmieji Aura-Somos® seminarai Rygoje  daug kuo priminė „lietuviškąjį“ procesą – grupė „sugėrė“ gelsvas ir rožines spalvas. Įsimintini epizodai buvo ir ne vieną kartą sprogę ekvilibriumų flakonai – B26 (oranžinė/oranžinė) bei B61 (rožinė/gelsva) kombinacijos. Atsipalaidavusi oranžinė/koralinė energija dažniausiai paskatindavo vieno ar kito grupės nario atsivėrimą ir jausmų  prasiveržimą per katarsį.

Jaudinantis faktas – dauguma žmonių, dalyvavusių pirmuosiuose Aura-Somos® seminaruose 1994—1996 metais, iki šiol sudaro šios spalvų terapijos branduolį Pabaltijo respublikose. Jiems Aura-Soma® tapo ne tik įsimintinu patyrimu, bet ir gyvenimo būdu bei filosofija. Aura-Somos® pradininke Latvijoje tapo Danguolė Rušienė – Rygoje gyvenanti lietuvaitė, surengusi ir rėmusi aibę seminarų ir ilgus metus buvusi šios spalvotos kompanijos siela. Vėliau Aura-Somos® estafetę Rygoje perėmė Velta Krivmane – išradinga ir kūrybinga moteris, meniška siela, trokštanti gyventi spalvotame ir kvepiančiame pasaulyje. Natalija Auzinia, Iveta Garoza ir Ieva Grase prisidėjo prie Aura-Somos® judėjimo vakarinėje Latvijos dalyje – Liepojos mieste. Šių nuostabių ir aktyvių moterų, Latvijos „vaivorykštės karių“ fotografijas žr. žemiau.

Vėlyvą 1995 m. rudenį įvyko pirmasis Aura-Somos® seminaras Maskvoje. Į Rusiją mus pakvietė entuziastinga Aura-Somos® gerbėja Valentina Leniova – rygietė gydytoja ir Reiki praktikė, – tuo metu su šeima persikėlusi gyventi į Maskvą. „Motina Rusija“ mus pasitiko sniegais ir speigais, milžiniškais Maskvos atstumais, pilkomis žmonių masėmis, piko valandomis besistumdančiomis muziejų primenančio metro požemiuose. Tarybinės buities nesklandumai (dingus elektrai ir neveikiant liftui, po ilgos seminaro dienos ir kelionės per visą Maskvą neretai tekdavo aklinoje tamsoje su sunkiais lagaminais, pilnais buteliukų, apgraibomis lipti į n-ioliktą aukštą, pakeliui kaktomuša susiduriant su besileidžiančių žmonių srautu…) ir finansinės problemos turėjo rimtai patikrinti mudviejų su Marianne motyvacijos tvirtumą. Tačiau nepaprastas rusų nuoširdumas, jų spindinčios iš susižavėjimo spalvomis akys kompensuodavo visus kelionės nepatogumus ir neleido suabejoti tuo, kad Aura-Soma® iš tiesų reikalinga šioje „pasaulio širdyje“.

Pirmieji seminarai nelengvai skynėsi kelią į žmonių širdis ir protus. Maskva nuo seno garsėja savo ezoterinėmis tradicijomis: visais laikais, net per „geležinę uždangą“ į šį miestą plaukte plaukė visos pasaulio naujienos ir įvairiausios alternatyvios terapijos rūšys. Gyvendami tokiame gausios pasiūlos ir itin ribotų finansinių galimybių kontraste, maskviečiai gana atsargiai ir skeptiškai yra linkę vertinti visas siūlomas naujoves. Sukrečiantis, vakariečio protui tiesiog nesuvokiamas šių žmonių gyvybingumas ir optimizmas! Balansuodami ant skurdo ribos, dažnai net badaudami, gyvendami perpildytuose miniatiūriniuose butuose kaip bitės avily, rusai garsėja savo širdingumu ir svetingumu. Dėl itin sunkios finansinės situacijos šalyje, už seminarą surinktų pinigų vargiai pakako sumokėti už salės nuomą. Ne kartą mūsų bendras darbas ir didžiulės kelionės išlaidos buvo „dovana Rusijai ir investicija į ateitį“… Todėl gana paradoksaliai atrodo paskutiniaisiais metais pradėjusių važinėti į Maskvą ir Sankt Peterburgą užsieniečių Aura-Somos® mokytojų keliami reikalavimai. Stebina ir visiškas bendradarbiavimo nebuvimas…

Tačiau mums su Marianne 1995—1996 metais Maskva toli gražu nepriminė egzotiškos šalies, kur visko pertekęs vakarietiškas protas ieško naujų, dar nepatirtų įspūdžių. Tų įspūdžių, kaip ir išbandymų, buvo netgi per daug. Tam, kad tęstume pradėtą darbą, reikėjo atsisakyti – saugumo, komforto, finansinių garantijų, reikalingų ramiam užtikrintam gyvenimui. Tam, kad įstengtume vesti finansiškai nenaudingus seminarus Maskvoje, savo šalyse turėdavome dirbti dvigubu krūviu. Kvaila?  Galbūt. Tačiau būtent ant šio iracionalaus, nepraktiško, grynu entuziazmu pagrįsto fundamento dabar statomas grandiozinis Aura-Somos® Rusijoje rūmas, užkariaujama viena didžiausių pasaulyje rinkų. Apmaudu, kad net ir „aukštų idėjų“ Aura-Somos® pasaulyje kartais sumaišomos finansinės ir grynai žmogiškos vertybės. Esu įsitikinusi, kad didžiausias šios spalvų terapijos stebuklas priklauso ne tik nuo produktų, bet ir (visų pirma!) nuo šiam keliui atsidavusių žmonių.

Kaip tipišką „Maskvietiškojo proceso“ bruožą norėčiau paminėti populiariausią tuose kraštuose raudonos spalvos pasirinkimą. Matyt neatsitiktinai rusų kalboje „krasnyj“ (raudonas) ir „krasivyj“ (gražus) turi tą pačią šaknį. Raudona spalva gausiai naudojama Rusijos architektūroje (pvz., Kremliaus mūrai, nesuskaičiuojamos cerkvės ir vienuolynai). Raudona žvaigždė, raudona vėliava, raudoni pionierių kaklaraiščiai ir komjaunuolių ženkleliai paliko gilų įspaudą šios tautos pasąmonėje. Raudona spalva nuo senų senovės artima rusų sielai – šios spalvos dažnai būdavo išeiginiai tautiniai drabužiai („sarafan“) ir avalynė („sapogi“). Nemažai raudono kraujo buvo pralieta Spalio revoliucijos, Antrojo Pasaulinio karo ir iki šiol tebevykstančių skerdynių Čečėnijoje metu.

Visų seminarų Maskvoje metu žmonės gausiai rinkdavosi raudoną spalvą, taip gerai atspindinčią ugningą ir aistringą rusišką sielą. Vienas populiariausių buteliukų toje pasaulio dalyje yra B89 – Energijos gelbėtojas. Manyčiau, kad jis išreiškia Maskvos dvasią – gilią, itin gyvybingą, gebančią sudegti ir vėl, tarsi Feniksas, prisikelti iš pelenų naujam evoliucijos ciklui. Šis buteliukas dažnai išreiškia ir chronišką sunkiai dirbančių žmonių nuovargį, fizinio saugumo, materialinio stabilumo trūkumą, gyvenimą didžiuliame kolektyviniame bendrabutyje – Maskvos mieste. 

1997 m. Aura-Somos plėtojimo estafetę Maskvoje perėmė Irina Polinskaja, įdėjusi visą savo širdies šilumą ir  pasiaukojančiai dirbusi kad būtų įgyvendintas šis projektas. Irina ne kartą buvo organizuojamų seminarų  rėmėja, būtent jos pastangų ir atkaklumo dėka Vicky Wall knyga buvo išversta į rusų kalbą. Belieka tikėtis, kad Aura-Soma® suras taikų vystymosi kelią didžiulėje Rusijos teritorijoje. Šiuo metu vykstanti Maskvos ir Peterburgo „dvikova“ dėl distribucijos teisių, įtakos zonų, seminarų organizavimo ir knygų leidimo yra ryškus kontrastas šios istorijos pradžiai. Perfrazuodama žymaus rusų rašytojo žodžius, šį procesą pavadinčiau „Kaip grūdinosi  plienas“… Manyčiau, kad išmintinga ir etiška Aura-Somos® centro Anglijoje politika Rusijos atžvilgiu galėtų padėti harmonizuoti susidariusią situaciją.

Tačiau tęskime istoriją. Kitas mūsų kelionės punktas – Vidurinė Azija – „Tūkstančio ir vienos nakties“ šalis. Karštą 1997 metų vasarą Aura-Soma® atkeliavo į šiaurės Kazachstano stepes – į tuo pat vardu pavadintą miestą Stepnogorską ir į pietų Kazachstano kalnų - Tian Šanio masyvo – apsuptą senąją sostinę Almaty. Jei yra pasaulyje karščiausia vieta, kur nei dieną, nei naktį oro temperatūra nenukrinta žemiau +30—40° C, tai, be abejo, yra Kazachstanas – Azijos širdis. Aplankius šias vietas, viduje lieka keistas ir prieštaringas jausmas – noras bėgti, kur akys mato, ir… netrukus vėl sugrįžti atgalios. Todėl manyčiau, kad yra dvi laimingiausios dienos keliaujant po tas šalis: pirmoji — kai vėl atsiduri stebuklingame krašte, ir paskutinioji — kai pagaliau iš ten išvažiuoji. Azijos misterijos neįmanoma papasakoti žodžiais — tai gyvas išgyvenimas, „šventė, kuri visuomet su tavimi“.

Azijos žmonės – kazachai, kirgizai, totoriai, rusai – nustebino mus savo nuoširdumu ir svetingumu. Turbūt ne mažiau kaip ir pasibaisėtinos tų vietovių gyvenimo sąlygos, šiurpinančios net ir prie visko prisitaikantį patyrusį keliautoją. Nepaprastai sausas oras, didžiuliai karščiai, temperatūros svyravimai, neįprastas europiečio skrandžiui maistas, kelionės pavojai, ko gero, „atvėsino“ ne vieno keliautojo-savižudžio entuziazmą.

Šlovingo miesto Stepnogorsko nerasite pasaulio atlasuose – šis miestas neegzistuoja dokumentuose ir popieriuje. Jo realią vietą ilgą laiką žinojo tik slaptieji KGB archyvai ir vietinių klajoklių gentys. Šis šiuolaikinis miestas, tarsi siurrealistinio paveikslo fragmentas, iškyla vaiduokliškame „celina“ – stepių ir dykumų – peizaže. Aplink miestą driekiasi keistų agregatų-vamzdynų ir gamyklų tinklas – čia kasama urano rūda ir gaminamas bakteriologinis ginklas. Miesto gyventojai savo naivumu ir optimizmu primena vaikus. Nevaikiškai atrodo tik genetinių mutacijų ir odos vėžio subjauroti kūnai ir vos ne kasdieną kiekviename name vykstančios laidotuvės – pasikėsinimas į ekologinę pusiausvyrą žmogui dažnai kainuoja gyvybę. Kiek gi tuomet kainuoja viso regiono gamtinės terpės suardymas? Nenuostabu, kad Kazachstanas – viena turtingiausių savo gamtiniais ištekliais šalis – kartu yra ir bene labiausiai skurstanti pasaulio valstybė.

Stepnogorsko žmonės mūsų vizito metu nesiskundė. Jie stoiškai ir filosofiškai žvelgė į gyvenimą… Na tai kas, kad štai jau daugiau kaip metai miestas gyveno be dujų – žmonės gamino valgį ant mažų elektrinių viryklių, o atjungus elektrą — daugiabučių kiemuose draugiškai kūreno laužus, taip sugrįždami į bendruomeninės santvarkos laikus. Karštas vanduo, bėgantis iš čiaupo vonioje, gyvavo tik tolimuose žmonių prisiminimuose ir vietiniame folklore. Jau keletą metų dirbdami be atlygio (pinigų bankrutuojančios gamyklos paprasčiausiai nemokėdavo), žmonės „sugrįžo atgal į gamtą“ – tose pačiose urano atliekomis užnuodytose žemėse užveisė kolektyvinius sodus (radioaktyvaus spinduliavimo veikiami augalai greičiau bręsta ir jų nepuola kenkėjai!). Pačių auginamos daržovės ir vaisiai tapo pagrindiniu maistu ir pragyvenimo (greičiau egzistavimo) šaltiniu. Na, ir kiniški džiovinti makaronai – delikatesas, kuriuo vaišindavo tik mus – itin gerbiamus svečius. Kažkelintą viešnagės Stepnogorske dieną, nebeištvėrusios alkanos dietos ir nenorėdamos liūdinti svetingų šeimininkų savo „vakarietiškais poreikiais“, mudvi su Marianne slapta išsmukome į miestą. Slapta, nes kiekvienas save gerbiantis vietinis gyventojas nieku gyvu neišleis svečio (tuo labiau užsieniečio) toliau nei per metrą nuo savęs.

Pirmas šios ekskursijos įspūdis buvo visame mieste skambanti tuo metu itin populiari angliška melodija „Shut up and sleep with me“. Šią mielą dainelę, nesuprasdami žodžių, kartojo ir darželinukai, ir mąslios senutės vietiniame turguje. Ji skambėjo ir vieninteliame miesto restorane, į kurį ir bėgome, svajodamos pagaliau pavalgyti „tikro“ maisto. Reikėjo pamatyti mūsų ištįsusius iš nusivylimo veidus, kai valgiaraštyje pamatėme tą patį „nemirtingą“ vietinį „repertuarą“ – nuo radiacijos išblyškusių pomidorų salotas, kiniškus makaronus ir tirpią kavą, kurią, esu tikra, būtų galima sėkmingai naudoti kaip cheminio ginklo pakaitalą… Šį pirmą ir paskutinį pasižvalgymą po miestą vainikavo ūmus apsinuodijimas, prasidėjęs netrukus, kaip agoniškas organizmo pasipriešinimas „rytietiškam“ racionui…

Tačiau žmonių nuoširdumas, jų gilus atsivėrimas Aura-Somos® seminaro metu, šypsenomis pražydę net mirties ženklu paženklinti veidai atpirko visas mūsų kančias. Tokiose neįtikėtinose erdvėse, palikus įprastą ir saugų savo pasaulį, kritinėmis sąlygomis, stovint ant nežinomybės slenksčio, paprastai ir atsiveria tikros ir paprastos gyvenimo tiesos, „sustatančios į vietas“ vertybių sistemą ir prioritetus. Po daugybės kelionių rengiant Aura-Somos® seminarus šiose kontrastų šalyse, nežinau, ar atsirastų argumentų, įtikinančių mane, kad Aura-Soma® skirta tam tikro socialinio sluoksnio ir finansinės padėties žmonėms. Spalvų pasaulis atviras ir suprantamas visiems Žemės gyventojams – kaip oras, kaip vanduo, kaip prigimtinė teisė Būti.

„Tik“ 5—6 valandų kelionė ištirpusiu nuo karščio duobėtu ir vietomis visiškai išnykstančiu iš akiračio dykumų keliu iki naujosios Kazachstano sostinės Akmalos bei paros kelionė milžiniškų tarakonų-mutantų pilnu traukiniu, ir jūs išvysite „Dangaus kalnus“ — Tian Šanį, supantį akmeniniu žiedu „Obuolių miestą“ – Almaty. Almaty – Azijos širdis. Dėl to nekyla jokių abejonių. Kvapą gniaužianti šio miesto architektūra su baltos ir turkio spalvos tautiniais ornamentais iš pirmo žvilgsnio man priminė milžinų miestą – tokių grandiozinių rafinuoto skonio pastatų derinio iki tol man neteko matyti. Almaty gyventojai pasižymi aukšta kultūra, estetikos jausmu, išsilavinimu, na ir, žinoma, begaliniu rytietišku svetingumu ir dosnumu. Gink Dieve, pagirti kokį nors menišką ir brangų daiktą kazacho namuose – sava valia ar per prievartą jūs parsinešite jį namo kaip šeimininko dovaną. Ir visgi slapčiomis džiūgavau, kad Almaty, skirtingai nuo Kirgizijos, brangiems svečiams nedovanoja žirgų bei nemaitina rankomis, kaip kaimyninėje Uzbekijoje.

Kaip pagrindines spalvas, atspindinčias Almaty sielą, nurodyčiau baltą ir turkio, galvodama apie miestą, bei koralinę ir alyvuogių žalią, prisimindama žmones. Azijoje, kaip turbūt ir visame pasaulyje, Aura-Somos® gerbėjų būrį sudaro daugiausia moterys. „Azijos moteris“ – ypatinga sąvoka, smarkiai besiskirianti nuo kito žodžių junginio „moteris Azijoje“… Mudvi su Marianne buvome „moterys Azijoje“, t.y. turėjome intuityviai susivokti vietinėje aplinkoje ir skubiai prisiderinti prie rytietiškų elgesio, bendravimo, etiketo ir net aprangos normų. „Azijos moteris“ – ypatinga Homo sapiens rūšis, beteisis žaisliukas vyro rankose (net jei ji pati išlaiko tą „vyrą“ ir visą jo giminę…). Azijos moteris gali turėti aukštąjį išsilavinimą (ir net keletą specialybių), dirbti atsakingą darbą, vesti namų ūkį ir atsidavusi tarnauti šeimai. Ji  vis vien liks „tik moteris“ – žemesnioji žmonijos rūšis. Ne kartą teko stebėti absurdišką ir liūdną reginį, kai jaunos išsilavinusios merginos, paklusdamos į madą sugrįžtančiam Islamui, vakarietiškus drabužius pakeičia visą kūną dengiančiomis juodomis „įkapėmis“, paslepiančiomis ne tik išorinį kūno grožį, bet ir įkalinančiomis fundamentalistinio Islamo kanonuose.

Nieko keisto, kad Almaty moterys sutartinai rinkosi alyvuogių žalią spalvą – moteriško lyderiavimo galimybę, emancipacijos pažadą, laisvės ir lygybės nuojautą. Vietinės moralės normoms prieštaraujant nėštumo kontrolei, didžioji dalis šeimų yra daugiavaikės. Neturėdama pasirinkimo teisės, moteris yra priversta tapti gimdymo kanalu su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis – skurdžiu gyvenimu, perpildytais butais ir ginekologiniais susirgimais (būtent čia ir atėjo į pagalbą koralinės, oranžinės, rožinės spalvos). Taip, kaip didžiosios permainos pasaulyje prasideda nuo savęs, taip ir Almatos moterys turėtų pirma suvokti savo vertę, grožį, jėgą, susigrąžinti savigarbos jausmą ir iniciatyvą, atiduotą vis dar klestinčiam patriarchatui.

Iš tiesų Azija – stebuklų ir kontrastų šalis.  Nors nemažai metų prabėgo nuo paskutiniųjų mūsų seminarų Almaty (tiek laiko prireikė atsitokėti po itin „sultingų“ kelionės įspūdžių), Aura-Somos® entuziastų būrelis iki šiol reguliariai renkasi, studijuoja literatūrą ir medituoja naudodami turimus Aura-Somos®  produktus. Šios kompanijos siela – žavi ir išmintinga „naujosios Azijos“ moteris, gydytoja pagal išsilavinimą – Anna Kashirina. Ji ir būrelis brangių širdžiai draugų neleidžia užgesti Aura-Somos® kibirkščiai Azijos centre.

Be galo ir be krašto galima pasakoti kartais liūdnus, o kartais absurdiškai juokingus kelionių su Aura-Soma® nuotykius. Kiekviena šalis, kiekvienas miestas, kiekvienas laikmetis turi savo „spalvinį braižą“ – vėl ir vėl stebiu jį skaidriame ekvilibriumų veidrodyje, neklystančiame ir universaliame orakule. Orakule, kurį galima prakalbinti. Tereikia žinoti slaptažodį — spalvų kalbą… Sezamai, atsiverk!

Septintas puslapis yra gera vieta baigti šią pasaką. Septynios vaivorykštės spalvos, septynios  čakros, septynios savaitės dienos, septynios natos, septynios deivės, dukart septyni — mano metai Aura-Somos® pasaulyje. Pradžia ar Pabaiga?  Ir ar yra skirtumas tarp šių sąvokų nuolatinėje gyvenimo  kaitoje?