Audrius Musteikis
„Sveikata ir grožis“ - “Lietuvos žinių“ priedas, 2003 m., rugpjūtis, Nr. 34
Kvapusis pasaulio matmuo – aromaterapija
Tačiau kai išmiršta būtybės, sudūla daiktai ir nieko iš tolimos praeities nebelieka, skonis ir kvapas, trapesni, bet gyvybingesni, patvaresni ir ištikimesni, ne tokie materialūs, dar ilgai – tartum vėlės – mena, laukia, tikisi ant visa ko griuvėsių, vieni nepalūždami, neša ant beveik neapčiuopiamo savo lašelio milžinišką prisiminimo rūmą
Kvapų kolekcijos
Aromaterapija – slėpiningasis mokslas, dvelkiantis alchemija, kvapnusis menas, reikalaujantis ir žinių, ir nuovokumo, ir kūrybingumo – sena kaip pasaulis, nes kvapo galią pastebėjo jau pirmykščiai žmonės. Kvapas kaip gerasis angelas sargas ar vylingasis gundytojas lydi ar persekioja mus visą žemiškąją kelionę. Kaunietė aromaterapeutė Dalia Braziulytė pastebi: “Tik palaimingai naivus ir nežinantis diktatoriškos kvapų galios žmogus teigs, kad mūsų elgesį sąlygoja laisva valia ir racionalus proto balsas. Tūkstančiai lakių aromatingų molekulių, sulig kiekvienu įkvėpimu dirginančių mūsų uoslės receptorius, tarsi nematomo fronto kariai atakuoja giliausius ir slapčiausius centrinės nervų sistemos sluoksnius ir žadina alkį, agresiją, lytinį susijaudinimą, kovą dėl būvio – ištisą instinktų grandinę.”
Iš kvapo “išsirango” pirmosios nemirtingų poezijos kūrinių eilutės. Prancūzų prozininkas Marcelis Proustas didįjį romanų ciklą “Prarasto laiko beieškant” išrutulioja iš liepžiedžių arbatos ir pyragaičio skonio bei kvapo prisiminimo. Atminty kvapas tarsi sėkliukė, laukianti palankių sąlygų prabusti ir suvešėti, išlieka visam gyvenimui. Kiekvienas turime kvapų rinkinį: vaikystės šventiniai pyragai, miškas, pilnas ievų žievės aitrumo ir gaivių plukių, alpinantys smilkalai per sekmadienio sumą, pirmosios cigaretės dūmas. Neištrinamas mylimosios (mylimojo) aromatas pirmųjų pasimatymų metu. Savo aromatą turi šalys, miestai, gyvenvietės, namai. Graikija dvelkia sirpiaisiais arbūzais ir nuga, Italija – rozmarinais, Paryžiaus priemiesčiai – kvietiniais miltais. Perfrazavus Shakespeare’ą: “Visas pasaulis kvepia”.
Mados klyksmas
Kvapų pasaulyje “nuotykiaujanti” Dalia Braziulytė – profesionali aromaterapeutė, psichologė, reiki meistrė, aurasomos konsultantė. Aromaterapijos institutų The Fragrant Studies International Ltd. (Glastonbury) ir The Traditional Herbal Medicine and Aromatherapy (Londonas) absolventė, aromaterapinės kompanijos The Fragranr Earth Co. Ltd. atstovė Lietuvoje. Pastaroji firma – viena iš septynių pasaulyje veikiančių firmų, gaminančių produktus profesionaliems aromaterapeutams.
Aromaterapija šiandienos pasaulyje – mados klyksmas. Drauge – ir natūralus poreikis. Dalia pasakoja, kas ji labai paplito Anglijoje ir Japonijoje – šalyse, kur griežti socialiniai kanonai bei etiketas; taip pat Skandinavijos kraštuose, kur trūksta saulės, daug nuslopintų emocijų. “Aromaterapija – tai provokacija, žmogaus invokacija, budinimas, žadinimas gyvenimui”, - aiškina Dalia.
Profesionalus aromaterapeutas juokais vadinamas “tikra nosimi”. Gausybę kvapų ir jų pavadinimų įsiminusi ir juos prisijaukinusi Dalia teigia, kad dabar vien tik skaitydama apie kurį nors aromatą patiria jo poveikį. Kūnas prisimena konkretų kvapą ir reaguoja fiziologiškai. “Kiekvienas kvapas – archetipas, informacija, vibracija, durys į išorės ir vidaus pasaulį”, - sako Dalia ir, perfrazuodama sparnuota tapusią Freudo frazę apie sapnus, priduria: “Kvapai – karališkas kelias į pasąmonę”.
Kvapas, anot Braziulytės, bene vienintelė legali masinio poveikio priemonė. Specialistė pasakoja, kad japonų kompanijos investuoja beprotiškas lėšas aplinkai aromatizuoti eteriniais aliejais – taip įmanu reguliuoti darbo našumą, mažinti įtampą darbo vietoje, paveikti darbuotojo ar kliento nuotaiką bei savijautą.
Šiuo metu Dalia ir jos kolegos ruošiasi vykdyti vieno Kauno restorano užsakymą – iškvėpinti patalpas: “sunaikinti” virtuvės kvapus ir sukurti malonią atmosferą. Specialistė prasitaria, kad ryto metui siūlys stimuliuojančius kvapus – kad lankytojai pažvalėtų, susitelktų būsimiems darbams, vakarui – afrodiziškus, atpalaiduojančius, tinkamus maloniems pašnekesiams prie žvakių.
Profesionali aromaterapeutė neslepia, kad norėdami pasikonsultuoti jai skambina aromatinius augalus tyrinėjantys mokslininkai biologai. Su aromaterapijos, sujungiančios chemijos, botanikos, medicinos, psichologijos, žemdirbystės ir kitų dalykų žinias, pradmenimis galima susipažinti Braziulytės vedamuose seminaruose.
“Augalo sielos” jėga
Vienas galimų aromaterapijos apibrėžimų: tai kryptingas eterinių bei augalinių aliejų naudojimas fizinėms ir dvasinėms ligoms gydyti, taip pat jų profilaktikai. Eterinis aliejus – augalo veiklioji medžiaga, “augalo siela”, kalbant alchemijos terminais. Ji aromatinga ir laki, iš aromatingųjų augalų išskiriama distiliacijos būdu.
Šiuolaikinė aromaterapija skirstoma į keturias pagrindines kryptis. Tradicinės, visuminės (holistinės) aromaterapijos, labai paplitusios Didžiojoje Britanijoje, pagrindinis darbo metodas – masažas. Veikliosios medžiagos į žmogaus organizmą patenka per odą – masažuojant arba per kvėpavimo takus – uostant aliejus. Aromaterapinis konsultavimas, populiarus JAV ir Japonijoje, - aplinkos modeliavimas aromatų pagalba ir aromakologo konsultacija klientui renkantis asmeninius kvapus (kvepiančios žvakės, smilkalai, kvapų puokštės – pomanderiai, eteriniai aliejai aromatinėms lempoms ir pan.). Medicininė aromaterapija klesti Prancūzijoje. Bendrosios praktikos gydytojai šalia kitų medicininių priemonių pacientams skiria eterinius aliejus dėl jų antiseptinio, antibiotinio, antimikrobinio, raminamo, stimuliuojamo ir kitokio poveikio. Tinkamiausiam aliejui parinkti atliekamos aromatogramos: ant užkrato pasėlio lašinami įvairūs aliejai stebint, kuris greičiausiai susidoroja su infekcija ar virusu.
Aliejinių mišinių naudojimas kosmetinėms procedūroms, aromaterapinių priemonių gaminimas pagal individualius klientų porekius, vadinamas estetine aromaterapija. Ji ekologiška ir vis labiau plintanti visame pasaulyje, nors nepigi.
Eteriniai aliejai veikia visą žmogų: per uoslę – protą, per odą – kūną, per čakras – dvasią. Jie naudojami masažui, vonioms, kojų ir rankų vonelėms, kompresams, inhaliacijoms. Aplinka aromatizuojama aromaterapinėmis lempomis ar elektriniais difuzeriais. Kai kuriuos metodus gali naudoti tik profesionalai, gerai susipažinę su farmakologija ir žmogaus fiziologija.
Per laužo dūmus
Apžvelgdama aromaterapijos istoriją Dalia sako, kad viena seniausių jos taikymo formų – kvapnių augalų deginimas ir ėjimas per laužo dūmus. Smilkomas kadagys ne tik vertė atkibti “vampyrus” – utėles, blusas ir kitus kraujasiurbius, bet ir sugydydavo kvėpavimo takus, pareguliuodavo medžiagų apykaitą. Pastebėję, kad keičiasi ir mintys bei nuotaika, pirmykščiai žmonės laikė tą ritualą demonų išvarymu.
Senovės pasaulio žmonės plačiai naudojo maceruotą aliejų: į augalinį (alyvų, saulėgrąžų) aliejų merkė aromatinius augalus ir nukošę juo gydė žaizdas, degino lempose, kaip brangumyną aukojo dievams.
Itin kvapnu, anot Dalios, buvo senovės Egipte. Kvepėjo šventyklos, nes į molį plytoms egiptiečiai įmaišydavo aromatinių žolių ir aliejų. Tokių statinių negrauždavo termitai, o aromatas kurdavo meditatyvią nuotaiką. Dalia aptiko literatūroje aprašytą vergų sukilimą dėl nepakankamai tiekiamų aromatinių aliejų. Pasak jos, sudėtingo, sunkaus klimato Egipte aliejai buvo gyvybės ar mirties klausimas. Kvapni pasta, dėta ant galvos ir karštyje tirpstanti bei varvanti žemyn, ne tik įkvėpindavo kūną, bet ir sunaikindavo anuomet knibždėte knibždančius virusus ir mikrobus. Egipto damos susėsdavo aptarti naujienų ne prie kokio nors gėrimo puodelio, o prie kvapiųjų medžiagų, kurias uostydavo specialiose krautuvėlėse. Egiptiečių suvokimu, dievai mito kvapais. Kvapų dievas Nefertumas vaizduotas kaip jaunikaitis ant žydro lotoso su dviem paukščio-lyros plunksnom ant galvos.
Mumijų ir Kleopatros mįslės
Be eterinių aliejų egiptiečiai nebūtų galėję mumifikuoti kūnų, ir valdovo Tutanchamono kapas nebūtų taip apkvaišinęs jį atvėrusių šiuolaikinio pasaulio archeologų. Aromaterapijos paslapčių žinove, pasak Braziulytės, galima vadinti Kleopatrą, gausiai ir sumaniai naudojusia muskusą – galingą afrodiziaką. Garsiausi karvedžiai klupo prie jos kojų, nes viena muskuso molekulė sužadindavo visą grandinę priešingos lyties atstovų fiziologinių reakcijų. Kai kurie istorikai mano, kad šitaip apsvaigintiems vyrams ir atrodydavo, kad Kleopatra nežemiško grožio, dieviško proto - visų geriausių savybių. Kvepėjo ir jos laivynas: laivų mediena – kedro ir kipariso aliejais, burės – rožių vandeniu. Pučiant vėjui nuo jūros, pakrančių gyventojai jau prieš kelias dienas žinojo, kad link jų plaukia valdovė.
Orginės puotos Romos imperijoje neapsieidavo be rožių vandens miglos, purškiamos iš sienų paneliuose įtaisytų vamzdelių, ar rožių žiedlapių lietaus.
Naujasis Testamentas byloja apie trijų Rytų išminčių dovanas kūdikėliui Jėzui: tai auksas, mira ir smilkalai, kuriuos mokslininkai identifikuoja kaip frankincensą, o auksu spėja buvus ambergrį, itin brangią priemonę kvapui užfiksuoti.
Viduramžiais, “dvokiančioje” epochoje, spalvingai pavaizduotoje Patricko Suskindo romane “Kvepalai” (tai mėgstamiausia Braziulytės knyga, jos vadinama parfumerijos vadovėliu), Viduržemio jūros šalyse maro ar choleros epidemijos metu grindys būdavo pribarstomos levandų ir rozmarinų. Po kojom traiškomų augalų eteriniai aliejai veikė dezinfekuojamai, stiprino imuninę sistemą.
Opiumas iš Japonijos
Aromaterapijos istorijos žinovė Dalia pasakoja, kad smilkalus naudojo geišos, į sutrintos slyvos minkštimo, anglies ir dumblių mišinį pridėjusios eterinių aliejų. Savo paslaugas jos įkainodavo pagal sudegusių smilkalų lazdelių kiekį. “Kvepalai “Opium” – iš Japonijos. Vakarietis parfumeris, grįžęs iš tekančios saulės šalies atkūrė įsimintą kvapą, sklidusį iš dėžutės prie geišos kimono juostos. O ten jos laikydavo mišinį iš sakų ir aromatingųjų augalų”, - slaptingais aromaterapiniais takais Dalia grįžta į dabartį.
Indijos aromatų ieškoję keliautojai pradėjo didžiųjų geografinių atradimų epochą. Daugelio aromatinių augalų tėvynėje Indijoje tantrinio ritualo metu vyras turėdavo dvelkti sandalmedžiu, moteris – kur kas sudėtingiau: rankos – jazminais, krūtinė – gintaru, plaukai – nardu, pilvas – muskusu, šlaunys – sandalmedžiu, pėdos – šafranu.
Italų ir prancūzų varžybos
Šiuolaikinėje Europoje aromatai išplito Italijos, ypač Venecijos dėka. Ši šalis ir šiandien tebėra viena lyderių kosmetikos ir parfumerijos srityse. Svarbi aromaterapijos data – 1868-ieji. Pagamintas pirmas sintetinis kvapas – šviežiai nupjautu šienu dvelkiantis kumarinas. Dabar žinomi ir gausiai vartojami tūkstančiai sintetinių kvapų. Terminas aromaterapija žinomas nuo 1928 metų. Prancūzų chemikas ir parfumeris Rene-Maurice’as Gattefossas itin susidomėjo terapinėmis esencinių aliejų savybėmis. Smarkiai apdegęs ranką ir nežinodamas kur dėtis iš skausmo, atsitiktinai įmerkė ją į levandų aliejų. Kaip jis nustebo, kai ranka sugijo neįtikimai greitai ir neliko jokių randų!
Prancūzų chirurgas Jeanas Valnet II pasaulinio karo metu išgelbėjo daug gyvybių žaizdas ir nudegimus gydęs čiobrelių, ramunėlių, citrinos ir gvazdikėlių eteriniais aliejais. Vėliau jis pastebėjo, kad kvapai gydo psichinius sutrikimus. Aromaterapijos pionierių pastangos padarė ją gydymo menu – iš naujo atrasta senoji išmintis buvo pritaikyta šiuolaikiniame pasaulyje.
Levandos keliu
Lietuvoje nė vienas augalas eterinių aliejų nekaupia pakankamai, kad būtų distiliuojamas aromaterapiniam eteriniam aliejui. Vertingasis produktas telkiasi streso sąlygomis: kada augalai tiesiog “kepa” saulėje ilgą laiką negaudami vandens. Pietų Prancūzijoje, Provanse, kur didžiausia levandos laukų santalka, pas šios kultūros augintojus viešėjusi Braziulytė pasakoja, kad levandų laukai nenusakomo grožio, o ši violetiniais žiedukais pražystanti gėlelė yra aromaterapijos karalienė. “Levanda, kalnų levanda, mūsų pasimatymų mėlynoji gėlyte”, - andai populiarioje Sofijos Rotaru atliekamoje dainelėje aukštinama Krymo levanda, kuri aromaterapijoje nėra labai vertinama, nes atvežtinė (“klonuota”). Buteliuke eterinio aliejaus slypi ištisa levandų plantacija. Dalia yra mačiusi, kaip pasišventėliai fermeriai priešinasi augalų kenkėjams. Kadangi chemikalai sugadintų visą reikalą, naktį pasirodančios kirmėlės siurbiamos dulkių siurbliais pasišviečiant galingais kinematografininkų prožektoriais. Specialistė atkreipia dėmesį į šios vasaros karščius Pietų Prancūzijoje ir džiaugiasi, kad levandų derlius (tiksliau, aliejaus kiekis jose) bus įspūdingas.
Aromaterapeutė rekomenduoja viešintiems Provanse aplankyti Graso mieste, Napoleono sesers rūmuose, įsikūrusį Tarptautinį parfumerijos muziejų. Tai aromaterapeutų Meka. Žiemos sode galima išvysti viso pasaulio aromatinius augalus. Ten rengiamuose seminaruose siūloma susipažinti su “kvepalų vargonais” ir kvepalų konstravimo kanonais, sukurti savo kvepalus.
Aromaterapijos pasaulyje labai iškeroję falsifikatai. Kaip juos atpažinti – ištisa žinių sistema. Jau seniai esanti mokslu aromaterapija tebėra sklidina slėpinių. Pavyzdžiui, iš rožės aliejų sudarančių trijų šimtų komponentų mokslas gali identifikuoti tik šimtą.
Kas ten ateina iš dykumos
Sakytumei rūko stulpas
Iš miros ir smilkalų,
Kvepiantis visų kraštų aromatais?
Giesmių giesmė III, 6
„Man visados gražu žiūrėti į statomą namą. Čia susibėgs baldai, paveikslai, sietynai ir veidrodžiai. Susibėgs ir visi mažieji daiktai: arbatinukai, židinio žarstekliai, vaikų pačiūžos, pipirų malūnėliai, pagalvėlės adatoms, riešutų spaustukai. Juos persmelks tik tam vienam namui būdinga nuotaika ir kvapas: kūniška jo žmonių šiluma.“
Birutė Pūkelevičiūtė, “Devintas lapas”